Monthly Archives: April 2013

Širdis džiaugiasi

Vasarį liūdėjau – manevruodavau šaligatviais tarp sutrypto suledėjusio sniego luitų ir nustebusių praeivių. Nesutikdavau nei vieno bėgiko.

Kovas buvo pilkas – vėluojančio pavasario ilgesys ir ta pati vienatvė. Atrodo, skaitau internete, bėgančių daug, o ir aš pati ne kokioj gūdumoj, o miesto širdy lakstau. Gal bėgioju niekam nepatogiu paros metu, o gal bėgikai spiečiasi kur nėra vėjo, pliurzės ir visų kitų “pereinamojo” sezono atributų?

Balandis – tikra puokštė optimizmo! Vakar prasilenkiau su 10 bėgikų. Skaičiuoju kiekvieną ir širdyje tirpsta vienatvės jausmas. Nesu iš tų, kuriems reikia kompanijos bėgant, bet matyti bendraminčius (nesvarbu, ar tikslas jų bėgimo yra svoris, ar varžybos, ar nauja aistra) taip gera… Labai gera. Ir tai įkvepia. Jei kada matysit priešais atbėgančią besišypsančią lapę, tai žinokit, kad tai aš, ir šypsausi, nes džiaugiuosi Jus matydama.

Žodžiu, dabar tai tikrai pavasaris.

20130424-110308.jpg

Advertisements

Išvados

Išvada nr. 1. – jei intuicija sako apsisukt ir bėgt namo, reikia jai neprieštaraut. Praeitame įraše minėjau apie nesmagų įvykį. Taigi bėgant įprastu keliu nuo kalno kelią man pastojo penki vaikai. Maždaug 10-12 metų. Intuicija vos juos pamačius sakė, kad geriau skuost atgal, na, bet, o, tačiau… Nekreipiau dėmesio į jų komentarus, įžeidinėjimus ir taip toliau, kol vienas iš jų nesugalvojo manęs pastumti. Įsiutau ir gerokai juos išgąsdinau rėkdama ir mojuodama kumščiais. Nors čia dar klausimas, kas labiau išsigando.

Išvada nr. 2 – nėra čia ko drąskytis. Kauno pusmaratonyje nusprendžiau nedalyvauti, geriau be streso ruoštis Kauno maratonui. Galima kaltint aplinkybes, tingulį, kaimynus ar ką tik nori, bet realybė yra tokia – nepasiruošęs, tai ir neisterikuok. 🙂

Išvada nr. 3 – mityba labai svarbu ir reikia stengtis maitintis reguliariai. Būtų labai naudinga su kuo nors išmanančiu apie tai padiskutuoti, vis beskaitinėdama internetinius išminties klodus jau pradedu maišytis. Gal kas žino kokios geros literatūros?

Norai nelygu galimybėms

Šiandien, galvoju, reikia pašnairuoti, kaip sekasi rašantiesiems bėgimo tema. Įlendu vienur, įlendu kitur ir visur tendencija panaši – traumos, ligos. Velniava, ne kitaip. O gi ir aš ne išimtis – gražų gražiausia sloga su visais savo čimodanais atsikraustė ir neklausus leidimo apsistojo mano kvėpavimo takuose. Ją šiaip ne taip išgyvendinau išsiderėjus TIK 10 dienų nebėgimo. Tas nebėgimas taip sugadino planus, kad siuntu iki dabar. Pradedu labai abejoti dėl kitos savaitės bėgimo, nes, tiesą sakant, rezultatai prasti, bėgasi sunkiai ir “vaizdelis nekoks”. Kas čia tie 5km, bet vaikeli, kažkokie negeri jausmai apima apie juos pagalvojus. Spėju, kad pasirinkau prastą strategiją – bėgu daugiau, labiau save spaudžiu, taigi labiau pavargstu… Žodžiu, darau liaudiškai tariant “beleką” ir labai desperatiškai. Juk “gero” rezultato pasiekiau palaipsniui, o dabar per kelias savaites to kas buvo jau niekaip nespėsiu susigrąžint.

Dar gerokai anksčiau skaičiau apie šunis trasoje (http://www.reikiabegti.lt/index.php/2013/01/au-au-au-begikai-vs-sunys/) ir smagiai sau juokiausi – tikra tiesa kiekvienas žodis, linksėjau sulyg kiekvienu tašku. Bet vakar susidūriau su dar blogesniu reiškiniu, kuris mane taip apstulbino, kad vienu judesiu vos nuo kalno nenurideno. Apie tai parašysiu kitą kartą, kai emocijos praeis ir logika sakinius sudėlios, bet jei atvirai, tai velniava kvadratu.

Galiausiai spėju, kad kiekvienam bėgančiam ankščiau ar vėliau užeina motyvacijos trūkumas. Reikia nepasiduoti.