Monthly Archives: May 2013

Haile Gebrselassie

Neseniai išgirdau klausimą: “kas tave inspiruoja?” Ausyse suspengė neskanus-nelietuviškas-svetimas žodis ir sugadino klausimo prasmę. Mintyse susidėliojo bjaurūs sakiniai, kaip “inspiruojančiai” atkirsiu apie “inspiracijas” klausiančiam “inspiratoriui”, bet laiku susiėmiau ir pasukau tas bjauriąsias teisinga linkme. Galvoje išsikristalizavo viena pavardė: H. Gebrelassie. Ar žinote šį sportininką?

Apie H. Gebrselassie internete informacijos gausu. Aš apie jį sužinojau eilinį kartą naršydama Youtube’ėj, ieškodama kažko dar nežiūrėto. Pataikiau tada ant šio neilgo interviu:

Taigi, grįžtant prie klausimo ir klausiančiojo. Žinoma, atsakiau, kad įkvepia mane daug kas, bet šiuo metu ypatingai H. Gebrselassie. Pašnekovui pasiteiravus kodėl, pacitavau bėgiko interviu gale ištartą frazę: “Even if you don’t have enough time, you have to do sports, you have to sweat” (Grubiai verčiant – net jei neturi pakankamai laiko – privalai sportuoti, privalai prakaituoti.) Žiūrėdama linksėjau sportininko sakiniams ir žavėjausi – vaikystėje jis kasdien bėgdavo į mokyklą 10km ir žinoma tiek pat atgal, tai lėmė jo savitą bėgimo stilių (sulenkta, prie šono prispausta kairė ranka – nes taip buvo įpratęs laikyti knygas).

Dabar H. Gebrselassie kviečia į egzotišką bėgimą Etiopijoje: http://www.hailemarathon.com/index.php

Ir pabaigai – “Transcend” filmas, kuris turėtų pasirodyti šią vasarą. H. Gebrselassie, T. Gelana ir kiti filme kalba apie bėgimą, valią ir tikėjimą. Labai smalsu jau dabar 😉 http://www.thefilmtranscend.com/trailers/

Advertisements

Nuklydimas į prisiminimus

Kadaise Ąžuolyne sukdavau ratus su savo pramuštgalve porininke. Buvom keistas duetas – smulki trumpakojė (aš) ir gana stambi aukštuolė. Juokdavomės viena iš kitos – aš atseit vairas, o ji variklis. V ir V. Taigi lakstydavom ten “ne sezono” metu, kai įkristi į Lampėdžio vandenį tapdavo pavojinga ne dėl galimybės nuskęsti, bet dėl tikimybės susirgti ir kurią nors kūno vietą nušalti. Taigi, bėgiodavom Ąžuolyne nuo lapkričio iki maždaug balandžio. Kai būdavo labai šalta (žemiau nei -10) trenerė mūsų pasigailėdavo ir leisdavo lakstyti “kačialkėj” po stadionu.

Mano porininkė buvo metais vyresnė – mirksėdavo vaikinams, juos šnekindavo, jie ją, aš nuraudus sukdavau akis ir stengdavausi bėgti grakščiau. Po treniruotės prie S. Dariaus ir S. Girėno paminklo ją pasitikdavo koks žavus jaunuolis ir lydėdavo namo, o aš greitu žingsniu vėl matuodavau Ąžuolyną, nes per jį ėjo tiesiausias kelias link tėvų. Kartą norėjom “pasimuliuoti” ir nukirsti kampą, bėgti ne taku, o kažkur tarp medžių. Parkas pamokė – tada įmaknojom į pavasarines balas ir grįžom permirkusiais sportbačiais. Dienoms kiek įšilus, Ąžuolyno gūdumoje, ant takelio, mano porininkei pasivaideno “gyvatėėėėėė!!!”. Kol aš susigaudžiau “kur? kas?” gyvatė spėjo dingti, porininkė irgi. Radau persirengimo kambaryje dideliausiom akim, gąsdinau, kad gyvatę kišenėje atsinešiau. O per gimtadienius turėjom tradiciją valgyti zefyrus: trenerė duodavo kuriam nors kelis litus, liepdavo greitai nubėgti nupirkti, tada sutrumpindavom treniruotę ir jei būdavo geras oras, eidavom tuos zefyrus Ąžuolyne suvalgyti. Oras retai pasitaikydavo geras “ne sezono” metu, bet bele nelyja ir tamsoje 🙂 labai skanūs gimtadienio zefyrai gryname ore būdavo.

Untitled artwork 2013-05-15 (16.54.58-564)

Po treniruočių Ąžuolynas atrodydavo begalinis – kiek einu, niekaip iki Vydūno alėjos neprienu. Ant nugaros pūpso kuprinė prikimšta bet kaip suvyniotų treningų, rankos siekia žemę, mintyse kvepia keptos bulvės su dešrelėm. O parko takas niekaip nesibaigia.

Dabar Ąžuolynas kelia tik teigiamas mintis ir prisiminimus. Norisi vėl tuo pačiu taku eiti iki namų ir prisiminti kiekvieną “punktą” – suoliukas, kelmas, kelio duobė. Gera prisiminti ir vėl grįžti į kadaise išlakstytas vietas. Šildanti sielą vieta.

Lapės pulsas

Prisipažinsiu – pulsometro bijojau ir vengiau pirkti. Labai kvaila ir neracionali baimė. O, bet, tačiau… Įsigijau, išbandžiau ir nebesusigaudau.

Skaičiavau pagal I. Staškevičiaus bloge rastas rekomendacijas (http://maratonolaukas.blogspot.com/2010/01/ka-sako-pulsas.html – ačiū!). Iš 205 atėmus 12 gavau 193. Aha, viskas paprasta. Tarkim, maksimumas 193, užfiksavau, įsiminiau, tvarkelė.

Poilsio pulso dažnis maždaug 50. Užfiksuota.

Beliko tausoti širdelę ir pulso kontrolę taikyti bėgimams. Pirmasis matavimas kaip tik vyko bendrojoje treniruotėje kartu su būriu kauniečių Ąžuolyne. Karšta diena, trenerė nurodo turintiems pulsomačius bėgti neviršijant 150 tvinksnių į minutę. Pirmi šimtas metrų – viskas gerai. Toliau pulsas tolygiai augo, nors visaip stengiausi lėtint žingsnį. Baigiau bėgti su 165, nors vienu metu laikrodukas rodė 175…  Namuose vėl puolu ieškoti paaiškinimų. Gal karštis?

Šeštadienį ryte pasiruošiu dar vienam matavimui. Pagal įvairius skaičiavimus, 150 susitraukimų per minutę turėtų būti pats tas lengvam bėgimui. Bėgu lėčiau nei einu, pulsas 165. Kaip įkaltas. Vėl ieškau.

Stengdamasi neperžengti 165 ribos jaučiu, kad galiu kalbėti “ištisais sakiniais”. Vadinasi viskas gerai? Palaikydama tokį dažnį galiu bėgti daug ir toli. Pamėginau pagreitėti ir specialiai bėgau tarp 175 – 180. Su kalbėjimu jau sunkiau, bet dar ne riba. Kol kas ribų neieškau.

Šiandien kalbantis su kolega sužinojau, kad viename sporto renginyje merginai pasidarė negera po finišo, jos pulsas varžybų metu buvo vidutiniškai 180. Žinoma, gali būti daugiau veiksnių, lėmusių blogą sportininkės savijautą, juk 180 varžybų metu nėra labai daug… Ar ne?

Paieškos dar nesibaigė, o aukso viduriukas ne taip lengvai randamas. Pulsas individualus dalykas, reikia išmokti stebėti save ir… naudotis technika 😉

Untitled artwork 2013-05-13 (17.25.51-005)

Treniruotės būryje

Svarsčiau ir spėliojau, kiek žmonių susirinks pirmojoje Kauno maratono 2013 organizatorių rengtoje treniruotėje. Tarp variantų šmėkštelėjo ir šimtukas, bet vistiek nustebau, kai toks gausus puikiai nusiteikusių žmonių būrys susirinko. O aš radau ko man trūko – gyvas ir aiškus I. Juodeškienės patarimas, šypsenos ir pratimai, kuriuos buvau apleidus ir pamiršus.

Šios treniruotės – didelis žingsnis išsvajoto maratono link, nors panašu, kad kelias iki jo bus labai ilgas ir vingiuotas. Tik dabar tas kelias bus tikslingas, turiningas ir sveikas.

Visus abejojančius kviečiu prisijungti, tai įkvepiančios ir įdomios treniruotės.

Ačiū organizatoriams. Puiki pradžia!

20130506-171125.jpg

Nesibaigiantis pozityvas

Daugiau nei pusė tūkstančio bėgimo entuziastų, smalsuolių, rimtuolių ir kitokių lakstūnų, puikiai nusiteikę ir pasiruošę teisingai paminėti S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80-metį. Puiki gegužės pirmoji, puikus oras ir viskas aplink tiesiog vibruoja teigiamomis emocijomis. Girdėjau viena ausimi, kad norinčių dalyvauti bėgime buvo daugiau nei organizatoriai galėjo “priimti” – dar vienas rodiklis į gerąją pusę. Džiaugiuosi, kad papuoliau ir sudalyvavau.

06

 Žinoma, lėkiau mažąją distanciją – 3,3km. Svarsčiau, galvojau, kraipiau galvą, bet priėjau išvados, kad geriau mažiau, negu per daug. Tuos 3,3km tikrai nubėgsiu, o su 10km gali būti ir liūdniau. Stovėdama minioje prie starto svarsčiau, kada išsprūsim visi pro tuos Prezidentūros vartukus, bet tai įvyko gana greitai, niekas nesistumdė. Bėgti buvo lengva, nors raumenukus lengvai maudė po pirmosios “Kauno maratono 2013” organizatorių surengtos treniruotės.

Bėgau lėtai, pasidairydama į šalia trasos sustojusius vaikštinėtojus – bėgimo renginiai žmonėms vis dar kažkas nežinomo ir nepažįstamo. Neištvėrusi prie fontano pati pradėjau ploti, girdėjau, kad kažkas iš šonų atsiliepė. Man šventė, aš ir džiaugiuosi.

Kelis kartus aplenkiau einančias merginas, vėliau jos mane aplenkė, tada vėl aš jas einančias, tada vėl jos mane… Judant link finišo merginų nebemačiau, pamečiau aplenkimų ir sustojimų skaičių. Ar čia kokia man nežinoma bėgimo strategija – šiek tiek paeinam, tada raunam, tada vėl vaikštom, tada vėl raunam? Sunku gi taip.

Geriausias dalykas buvo finišo tiesioji. Man labai patinka palenktyniauti. Sukant į Prezidentūros kiemą pamačiau, kad turiu varžovę ir su ja koja kojon pradėjom lenktynes iki finišo. Labai gaila, kad mano varžovė nenorėjo draugiškai pasisveikinti po finišo, man buvo labai smagu su ja finišuoti. Norėjau jai tai pasakyti.

IMG_7298

Galiausiai atsiėmėm sertifikatus, prisifotografavom iki soties ir patraukėm savais keliais. Bėgime sutikau keletą žmonių, kurie anksčiau niekaip nebuvo susiję su šia sporto šaka. Populiarėja, vienareikšmiškai.

Ačiū organizatoriams, bendraminčiams ir kartu finišavusiai merginai. Valio! 🙂

07