Monthly Archives: June 2013

Lapės pulsas 2

Praūžus visoms šventėms, stresams ir kitiems normalų gyvenimo ritmą sumaišantiems dalykams, prisėdau pagaliau peržvelgti “progreso” pulso srityje. Pulsometras tapo bėgimo draugeliu ir jo “ciepsėjimo” atkakliai klausau, nors kartais ir erzina. Man atrodo spalio mėnesį, per “Gardėsio” bėgimą, prie starto jau sustojus, belaukiant šūvio išgirdau kažkieno pulsometrą pypsint ir… Nebūčiau lapė 🙂 Garsiai pakomentavau, kad “kažkam jau širdis stoja!” Žinoma, aš juokavau ir tikėjausi, kad aplink susigrūdę bėgikai supras “bajerį”. Em, obettačiau, niekas neišgirdo arba nesureagavo. Ir gerai, nusišnekėjau tada.

Taigi, prasidėjus šiam turkiškos vasaros periodui spėjau, kad organizmui treniruotės pavakare nepatiks. Būna ne tik smarkiausiai įšilęs laikas, bet ir turbūt didžiausias oro užterštumas (ypač prašniokštus pikui po darbų). Na, bet bėgikui kliūčių nebūna, nebūna ir blogo oro. Prisiminiau kažkada viena ausimi nugirstą Ž. Balčiūnaitės interviu po kažkurios pergalės žiauriai karšto klimato sąlygomis, sakė, kad jos privalumas – mažas svoris. Aha, tada primečiau, kad turėčiau taip nebijoti vasaros vakarų, nes sąlyginai esu mažo svorio. Gerai, išduosiu šią kompromituojančią paslaptį – šiuo metu sveriu 48 kilogramus. Su mažais vieno kilogramo pasvyravimais dešinėn ir kairėn svoris nekinta jau labai seniai, ne vienerius metus, praktiškai jo nereguliuojant ir pernelyg negalvojant apie maistą. Visgi tokioje šilumoje bėgiojant prarandu daug skysčių ir vasaros bėgyje garantuotai pamesiu tą vieną nereikšmingą “kilą”. Kodėl aš čia postringauju apie tai? Pernai, bėgiodama tokioje šilumoje, jausdavau didelį “slabnumą” ir besimakaluojančią širdį gerklėje. Viskas lyg ir buvo pasitaisę, kai vakarines treniruotes iškeičiau į rytines (maždaug nuo 6 ryto), tada lauko temperatūra būdavo gerokai žemesnė. Širdis nebesimakaluodavo, nebesijausdavau “slabna”, bet atstumas ir treniruotės eiga būdavo griežtai riboti – reikia pasiruošti darbui, o keltis 5h jau atrodė “per daug”. Taigi pernai buvau pasirinkus taktiką – bėgu ryte, ne karšta, bėgu mažai. Šiemet treniruotis rytais dėl įvairių priežasčių nebepavyksta, todėl numaniau, kad makalavimasis vėl prasidės, o pulsometras padės tai kontroliuoti.

Buvau teisi.

Untitled%20artwork%202013-06-25%20%2813.50.28-622%29

Ypač karštais vakarais, su vandens butelaičiu bėgasi visai gerai, jei nekreiptumėm dėmesio į gausų prakaitavimą. Pulsometras užstringa ties 170 – 175 dūžiais per minutę ir išlieka toks iki mano mėgstamo kalniuko. Įkopinėjant vakare į jį saulė plieskia tiesiai į snapą, o pulsometro skaičiukai šokteli iki 185, kartais iki 190. Daugiau – šiukštu!

Kelis vakarus pastebėjau labai didelį pulso dažnio intervalų skirtumą ir suvedžiau visą tai į dienos emocinį būvį. Mandrai pasakiau? Turiu galvoje, kad jei per dieną esu “įsisiautėjus”, darbe pasitaikė kokių netikėtų situacijų ar buvo kokių nors “skubiai” reikalų – pulsas bus aukštesnis, nepaisant mano pastangų bėgti kuo tolygiau ir ramiau. Atrodo tada net einant pulsas tarsi bėgant. Beabejo, jei mintyse vis dar knibžda dienos įvykiai, pulso kontrolė neįmanoma. Na, bet jei visą dieną pavyko išlaikyti teigiamą nuotaiką, viską padaryti laiku ir neskubėti, o vakare termometras rodo varganus 25 laipsniukus – man netgi pavyksta išlaikyti 160 🙂

Pulso stebėjimas įnešė labai teigiamą dalyką – treniruotės krūvio kontrolę. Daugiau jokio plėšymosi, lipimo keturiomis į penktą aukštą arba vandens gėrimo iš Neries. Tapo įmanoma viskas, ką tai dienai užsibrėžiau, o anksčiau būdavo nežinia, ar pareisiu namo, ar parbėgsiu, ar ant suoliuko pasėdėsiu.

Prieš startą “Kauno maratone” stebėjau pulsą ir laukiau, bet nieko neįvyko. Viso bėgimo metu bėgau ne aukštesniu nei 180 dūžių per minutę ir pagreitinau tik prieš finišą. Simboliškai 🙂 Dar bėgdama svarsčiau, kad jausmas lyg pulsas būtų ne aukštesnis nei 170, taigi tą jausmo ir fakto skirtumą suverčiau adrenalino poveikiui. Visgi varžyba vyksta 🙂

Kol kas trenerės rekomenduotas 140 – 150 pulso dažnis yra mistiniai/kosminiai skaičiai. Žemiau 160 niekaip. Ji patarė dažniau vietoje bėgimo rinktis greitą vaikščiojimą, bet tai tarsi gėlyčių uostymas per stiklą. Arba kasymasis per “šubą”. Žodžiu, lapė toliau kantriai tyrinės pulso reikalus. Hau.

Advertisements

Pagaliauuuu!

Taip, Lapė taškosi ir makaluojasi iš smagumo, nenustygsta kėdėje ir braižo nagais klaviatūrą. Kaip smagu skaityti tiek įspūdžių ir kartu viską būti išgyvenus.

O priešistorė buvo tokia, kad mano žarnos “atsileido” tik šeštadienį vakare, kai pagaliau sužinojau baigiamojo rezultatus (viskas gerai, išlaikiau). Matyt nuo to priklausė ir sekmadieninė nuotaika. Šeštadienį po egzamino ėjau atsiimti numerėlio ir sugebėjau du kartus eilėje stovėti – nebūtų Lapė kiek žiopla. Labai nustebino Kauno maratono marškinėliai, tikrai nesitikėjau, o juk į 500-tuką nepapuoliau.

Sekmadienį, sportiškai išsipuošusi, su asmeniniu fotografu (chi chi) gerokai per anksti jau trypčiojau Nemuno saloje. Labai laukiau apšilimo su Impuls, kuris pasirodė labai neblogas. Vienu metu kiek sunerimau, kad pavargsiu anksčiau nei pradėsiu bėgti.

_DSC0055aLapėms marškinėliai kiek didoki, bet kokia garbė 🙂

_DSC0079aBuvau nusprendusi bėgti be pulsometro, nes bijojau pažvelgti teisybei į akis. Prieš pat išeinant iš namų greitai “užsimontavau” diržą ir pasilinkėjau sau nebūt paranojike, daiktas reikalingas. Svarsčiau, ar prieš startą jaudulys sujudins širdelę, bet nieko panašaus taip ir neįvyko.

Labai tikėjausi pamatyti Piotrą Silkiną. Norėjau paprašyti nuotraukos kartu, bet kai pamačiau, neišdrysau. Žiūrėjau, galvojau “prieičiau, bent pasisveikinčiau, bet gal žmogus susikaupęs, gal ruošiasi, ką aš čia dar kišiu uodegą kur nereikia”. Tai taip ir nepasilabinau su juo. Dabar jau pažadu viešai – pamatysiu kitą sykį, būtinai pasisveikinsiu ir padėkosiu už įkvėpimą. Knygą apie jį skaičiau kelis kartus ir žavėjausi, žaviuosi ir žavėsiuos.

Nuo starto stovėjau labai toli, V. Aleknos šūvio negirdėjau ir iki pat paskutinio momento galvojau kur čia reikės bėgti. Jei atvirai, niekaip negalėjau susivokti, kur kada pasukti ir kuria kelio puse bėgti. Kaip jau sakiau, Lapė žiopla, nes ruošėsi egzaminui, matyt žinių replės atleido žarnas, o smegenys išsilaisvino tik bėgimo metu. Padugninis buvo teisus dėl visko 😉

Prie starto nerealus vyriškis kėlė nuotaiką tokiu plakatu:

_DSC0132aIki 8 kilometro palaikiau 180-185 pulsą ir buvo labai lengva ir ramu. Mėgavausi lietučiu, tuštėjančia galva ir lengvomis kojomis. Maždaug tarp 4-5 kilometrų už nugaros labai sunkiai šnopavo nelietuviškos išvaizdos vyriškis, vis bandžiau nuo jo atitrūkt, bet jis tai pasiveja, tai atsilieka, tai vėl atsiveja, tai atsilieka… Paskutinį kartą jį mačiau neriantį į krūmus prie Pilies. Pamąsčiau, gal žmogui negera pasidarė, bet paskui sutikau jį po finišo. Vadinasi viskas gerai. 🙂 Dar mačiau moterį zebrę, bet nedrįsau kalbinti irgi. 🙂

Žinoma, vienintelė blogybė buvo tie akmenukai prie pat Žalgirio arenos finišuojant. Stabdė reikalą ne juokais.

Finišavau su kažkokia mergaite, kuriai kaukė kolegos iš SDG – pavydėtina kompanijos vienybė. Kita vertus, buvo liūdna žiūrėti į pakelėje nusiplukusius vaikus su SDG marškinėliais, atrodė išsekę, kai kurie mačiau iki finišo tiesiog ėjo. Čia viskas dėl masės?

Šių žmogučių atrodo labai nepatogios uniformos, bet svarbu nuotaikos puikios 🙂

_DSC0240Galiausiai šiek tiek gailiuosi, kad visai nepasistengiau. Finišavau tokiu laiku: 1h 16min 🙂

Slinkau sau koja už kojos ir po finišo atrodė, kad dar galėčiau bėgti ir bėgti. Visgi įtakos turėjo smegenis gniaužusios mokslo replės, kurios atsileidinėjo labai ilgai. Kita vertus, mėgavausi trasa, visiškai nepavargau ir buvo tiesiog smagu. Smagu, kad taip lengva, kad tokia gera šventė, kad tiek daug bėgimo entuziastų, kad viskas vyksta Kaune, kad šiek tiek lijo ir nebuvo karšta, kad pamačiau P. Silkiną… Galima vardint ir vardint.

Ačiū visiems ten buvusiems, organizavusiems, palaikiusiems ir šiaip, bent mintimi prie Birželio 9-osios prisidėjusiems.

Įveikiau aš tą ketvirtį, kad jį kur. Hrrrrr!

_DSC0277a

Birželio 9-osios belaukiant

Šiandien pasitikrinau savo “šlamštpaštį” ir radau ten gėdingai patalpintą Perry Marshall (nieko susijusio su bėgimu http://www.perrymarshall.com/) informacinį laišką, kuriame parašyta istorija apie reiškinį, kuris pastaruoju metu mane kamuoja. Šiaip, gyvenime, aš tai vadinu intuicija (tai jaučiau prieš įvykį pirmu punktu šiame įraše https://lapebega.wordpress.com/2013/04/22/isvados/). P. Marshall supaprastino ir šį jausmą priskyrė žarnoms. Taip taip, virškinamajam traktui. Na, gerai, pilvui sakykim. Kalbėdamas apie įvairius verslo sprendimus, kai reikia priimti vienokį ar kitokį sprendimą, dėl kurio daug abejojama, jis sakė: “My head didn’t know it, but my gut did.” (grubiai – galva to nežinojo, bet žarnos žinojo). Su drugeliais pilve tai nieko bendra neturi. Taigi, suvedant galus, taip pastarąsias dvi savaites lapė ir gyveno – su nuolatiniu žarnose gyvenančiu abejonių ir nuojautų komplektu. Nuo užpraeito šeštadienio nepavyko nė karto ateiti į viešąsias treniruotes, dažniausiai kai jos prasidėdavo vis dar būdavau darbe. Priešatostoginis “vajus”. Žarnos prieštaravo bet kokiam uodegos išnešimui laukan, o aš jų klausiau.

photo (2)

Galiausiai šį šeštadienį supykau ir anksti ryte protestuodama išbėgau. Nuo pat pirmųjų žingsnių pulsometras pranašavo kosmosą… Palengva prabėgau pro pagyvenusių žmonių porą, sėdinčią ant suoliuko prie Neries. Dėmėsio neatkreipiau. Bėgant atgal moteriškė man  mestelėjo, kad “taip bėgdama svorio nenumesiu”. Atsisukau išpūtus akis, mažu pasigirdo. Tada ji maloniai frazę pakartojo, pirštu rodydama į savo akivaizdų viršsvorį ties juosmeniu. Džyz… Mano žarnos tiesiog krykštavo iš juoko, kol aš prunkšdama ir dūsdama parsikapanojau namo. Ar čia tokia visuotinė nebėgančiųjų nuomonė, kad jei mergina/moteris/mergaitė bėga, vadinasi, svorį meta? Ta replika, bendras organizmo nenoras bėgti ir pojūčiai pilve lėmė prastą nuotaiką ir niūrias mintis prieš artėjantį Kauno maratono renginį. Obettačiau, birželio 9 dieną supyksiu ir 10 kilometrų įveiksiu, kad juos kur, kad ir keturiom, niekas manęs nesustabdys, jokie pilvo signalai. HRRRrr! 🙂