Monthly Archives: July 2013

Bėgimas + ?

Apšilimas, tempimo pratimai, specifiniai pratimai – viskas gerai, ar reikia čia kažko dar? Nežinau, ar egzistuoja tokia būtinybė prie bėgimo prijungti kitą sporto šaką. Tarkime, plaukimą? Bandžiau tuo klausimu pasiknaisioti intertinkle ir tikrai, radau nemažai informacijos apie crosstraining’ą.

Pati pabandžiau derinti plaukimą su bėgimu. Vandens sportai mano širdžiai yra labai artimi. Plaukimas, kaip ir bėgimas – išlaisvina mintis, sukoncentruoja į judesį, kvėpavimą, patį procesą. Keliuose šaltiniuose radau tokią informaciją, kad plaukimas yra vienas iš sportų, kuriuose pasitaiko mažiausiai traumų (!). Plaukimo metu treniruojami ir tie raumenukai, kuriuos mažai judiname bėgimo metu (šiukštu nesakau, kad nejudiname visai) – primirštoji viršutinė kūno dalis. Na, gal ne visi bėgikai ją primiršta, bet aš tai tikrai. Stiprios kojos dar ne viskas, o plaukimo ir bėgimo kompleksas viską subalansuoja. Ir dar grūdina!

Mano aplinkoje bėgantieji dažnai mina dviratį. Čia man teko pasiknaisioti giliau, nes nė velnio aš nežinau apie šių dviejų dalykų derinimą. Dviračio neturiu ir ant jo užlipu vieną kartą per metus per kieno nors malonę. 🙂 Mane suintrigavo rastas straipsnis apie tai, kaip minimas padeda būti geresniu/greitesniu bėgiku. Jei trumpai, straipsnyje sakoma, kad minimas padeda bėgikui greičiau atsistatyti po traumų, “turbina” raumenis, stiprina sąnarius, didina ištvermę ir krūvą kitų gerų dalykų daro. Be to, kad tai yra puiki ekologiška visapusiškai viską tausojanti transporto priemonė, pasirodo, dar ir nenuginčyjamas gėris bėgikui kaip crosstrainingo priemonė.

Slidinėjimas. Puiki alternatyva žiemą, kai visur balta, ankstyvą sekmadienio rytą… Aha, romantika, kuri turi ir atitikmenį treniruoklį. Jei kalbame apie slidinėjimą gryname ore, panašiai kaip ir bėgimas – daug gaivaus oro, gilus kvėpavimas, aerobinė treniruotė. Minusas turbūt tame, kad slidinėjant sąlyginai didelė tikimybė gauti traumą. Reikia mokėti, nepersistengti ir judėti apdairiai, kitaip gali baigtis skaudžiu nusivylimu, bet aš ne apie tai. Be to, kad slidinėjimas gerina deguonies pasisavinimą bei širdies darbą, dar ir treniruoja apatinę nugaros dalį, šlaunų raumenis bei blauzdas. Obettačiau – treniruoja pečius ir rankas, ypač šliuožiant įkalnėn.

Pati esu bandžius bėgimą derinti su “gelažų” kilnojimu sporto salėje. Apie tai radau nenaują straipsnį Runners World’e. Vis svarstau nueiti į sporto salę, bet… Gal kai oras subjurs – juk taip nesinori prakaituoti uždaroje patalpoje, kai už lango tokie orai. 🙂 Taigi, metodas labiau tinkamas niūriuoju metų periodu.

Apie jogos naudą ir įtaką bėgimui (ir organizmui) labai išsamiai parašė Dovilė iš Horizonto link – “Jogos asanos – būdas prasitempti kitaip”. Kiek naršiau apie jogą, visur randu paprastą patarimą nepasikliauti vien interneto, youtube’ės ar knygų pateikiama informacija, pirmiau nuvykti pas jogos trenerį iš teisingai išmokti atlikti judesius. Čia kaip suprantu esmė ne kiekybėje, o kokybėje, tada pasiekiama nauda.

Tarp sezoninių crosstraining’o priemonių manau galima būtų paminėti ir irklavimą. Juk tai dažno mūsų pramoga vasarą, tiesa? Baidariuojam nuostabiomis Lietuvos upėmis su linksmai nusiteikusia kompanija ir patiriame neišdildomų vasaros įspūdžių, bet tai gali būti ne tik proga paiškylauti. Kodėl gi nepairkluoti reguliariai? Šiame straipsnyje teigiama, kad irklavimas padeda atrasti ir išjudinti bėgikui raumenis, kurių jis nenaudojo 🙂 Taip pat užsimenama apie ergometrą, apie kurį žino kiekvienas irkluotojas arba sporto salės lankytojas. Čia aprašomi ergometrai labai aiškiai. Ergometras išsprendžia sezoniškumo klausimą irkluotojui, gerina techniką ir greitį.

Čia žemiau Lapė su porininke 2005-ųjų balandžio pabaigoje Lampėdžiuose. Anuomet bėgimas buvo prie irklavimo, o ne irklavimas prie bėgimo 🙂 Šią valtį iki šiol sapnuoju 🙂 Ir ergometrą pasapnuoju, bet tik košmaruose 🙂

IMG_1322

Kokį dar sportą galima derinti su bėgimu? Kas dar galėtų paįvairinti treniruotes ir pagerinti bėgiko rezultatus? Daugumoje straipsnių, kuriuose lyginamas bėgimas su kokia nors kita sporto šaka, arba tiksliau, apžvelgiamas derinio naudingumas, sakoma, kad tai neabejotinai labai teigiamai įtakoja bėgiko treniruotumą. Ir, manau, tame yra teisybės.

Nepaisant straipsniuose aptinkamų liaupsių, kiekvieno bėgiko individualus reikalas rasti jam tinkamą papildomų treniruočių būdą. Taip pat individualus reikalas neieškoti, o tiesiog bėgti ir nesukti galvos dėl minimo/plaukimo/irklavimo.

Na, o jei sujungtume tris – plaukimą, minimą ir bėgimą – žiū, ir triatloną gautume 😉

Advertisements

Estafetės burtai arba kaip mes įveikėm 100km

Iki to momento, kai mane pasiekė pasiūlymas sudalyvauti komandinėje estafetėje Baltic Cup 100km maniau, kad bėgikas yra vienišius ir individualistas, negali čia būti kompromiso. Anksčiau, kai pėdos valtyje būdavo basos, o rankose irklai, mano komanda buvo dar vienas žmogus. Porinėje dvivietėje mūsų “įgula” tapdavo vienu kūnu, smingančiu į finišą. Po vieną mums nesisekė. Bėgime gi visai priešingai. Esi vienas, bėgi vienas, niekas į ausį tau nerėkia: “kairę, dešinę, tiesk nugarą, atsispirk”.

Pasirodo ir bėgimas gali būti komandinis. Ir dar kaip. Būtumėt matę, kaip vieni kitiems baubėm ir plojom (o gal ir matėt?). Komanda, tai ne tik būrys, judantis link vieno tikslo – tai bendra emocija, degančios akys, palaikymas ir nuoširdus rūpestis po finišo: “na, kaip tu?”.

Liepos 20 dienos laukiau kaip metų įvykio – žmonės, kurių straipsnius blog’uose skaitau po keletą kartų, žmonės, kurie įkvepia ir dalinasi patirtimi, turėjo tądien susirinkti startui. Atsikėlę 5:00 spaudėm į Vilnių, kad tik nepražiopsoti pirmojo komandos nario starto. Atvykus į vietą pamačiau, kad visas būrys bėgikų jau tuojau startuos, o aš net neįsivaizduoju, kaip atrodo tas pirmasis. Tiksliau pirmoji. Aplėkiau visus iš nugaros ir pamačiau mūsų logotipą – BLOG’iečiai. Ji čia. Nėriau į būrį, pasakiau “labas” – burtai prasidėjo.

_DSC0003

Pamažu komandos nariai pradėjo rinktis – čia ir šaunusis Padugnini, gražieji Pingvinakojai, kūrybingasis Saldi Druska blogo autorius, linksmoji, nuolat besišypsanti Aistė, informatyvusis Marius Greblikas ir žinoma, nuo pat ankstaus ryto atlėkęs Mantas ir Horizonto link autoriai, subūrę mus visus bendram tikslui.

_DSC0243

Prasidėjo triuškinančių PB laikas – be to, kad bėgom kaip komanda, dar ir kievienas pasigerino savo asmeninius 10km rezultatus. Maniškis iš visų atrodo kukliausiai, bet, jei atvirai, netikėjau, kad galiu taip. Čia juk irgi burtai, tiesa? Jei ne estafetė, komandos palaikymas ir atsakomybė, bendra renginio atmosfera, ar tai būtų pavykę?

_DSC0411

Bendrai mūsų komanda yra 5-oje vietoje iš dešimties. Rezultatas, mano manymu, puikus, kaip žmonėms, pirmą kartą (na, beveik) susitinkantiems ir bėgantiems kartu. Komandinė dvasia yra galingas stimulas bėgti greičiau. Mintyse nuolat kirbėjo mintys – gali geriau, gali greičiau.

medalis

Stebėjome ir istorinį įvykį – buvo pasiektas 100km rekordas! Nereali finišo akimirka ir neįtikėtina stiprybė, sveikinu Gediminą!

Taip pat linkėjimai stalo kaimynams iš Green Team ir ačiū už palaikymą trasoje.

Sekantis startas numatytas Vilniaus maratone. Didysis bėgimo renginys, į kurį vėl visi susirinksim. Tada bėgsim kiekvienas už save, bet galiu garantuoti – palaikymas ir bendro tikslo nuotaika bus, tarsi ir toliau būtume komanda. Kai kas Vilniuje pirmą kartą įveikinės kadaise mistiškai skambėjusią maratono (arba pusmaratonio) distanciją. Tai nėra paprasta ir lengva, bet pažįstamo žmogaus žvilgsnis ir žodis trasoje gali suteikti sparnus. Na, arba lengvesnes kojas 😉

Ačiū komandai, renginio organizatoriams, kaimynams ir orui, kuris keletą mūsų rimtai išmaudė ir šiek tiek pagadino techniką, bent buvo labai palankus rezultatui. Aš vis dar “įsikrovusi” gerų emocijų 🙂 Hau!

Palyginamosios dviejų dienų atostogos

Perfrazuojant Pieno Lazerius – Bėgikas irgi žmogus. Ankščiau galvojau, kad daug sportuojantys ir siekiantys rezultato žmonės yra šiek tiek robotai ir jiems nereikia tų gėdingų mirtingųjų užsiėmimų. Tarkim atostogų. Jie visada įsitempę, maitinasi tik sveikais produktais, niekada nepasiduoda pagundoms paragauti kokio nors alkoholinio gėrimo, nepraleidžia treniruočių vien todėl, kad tą dieną tingi ir šiaip, televizoriaus net nežiūri. Keliasi 6h, eina miegoti 21h. Neabejoju, kad tokių griežtumų ir yra, bet su įvairiausiom išlygom. Žiūrint pro gerokai murzinus rožinių akinių stiklus, kiekvienas bėgikas savyje įžvelgtų to mistinio profesionalaus sportininko bruožų.

Tikriausiai daugelis bėgiojančių kiek dažniau nei du kartus per mėnesį yra su savimi aptarę alkoholio klausimą ir suderinę jo kiekius. Kai kurie, žinau, alkoholio atsisako visiškai. Kai kurie  kartais pasimėgauja alumi arba vyno taure. Nedaug ar saikingai, bet galiausiai bėgiko mėgėjo gyvenime alkoholis tampa kliūtimi toliau treniruotis, o ultimatumas šiam dalykui nėra labai sudėtingas. Skirtumo su profesionalu šioje srityje beveik nėra. 1:1. Straipsnis apie du nesutaikomus priešus – alkoholį ir sportą.

O su mityba irgi reikalai aiškūs. Rimčiau palakstantis žmogus norom nenorom ima ieškoti naudingesnių organizmui, lengviau virškinamų maisto produktų derinių. Aš jau senokai nevalgau kiaulienos, pieno produktų ir dar keleto dalykėlių, bet ne todėl, kad “nesveika”, “nenaudinga” ir t.t. Labiau dėl organizmo reakcijos į tokį maistą – ilgesnis kiaulienos virškinimo laikas įtakoja bendrą organizmo “aptingimą”, po “kiaulieniškų” pietų vakarinėje treniruotėje vos kojas pavelku. Taigi, ir mėgėjas žiūri, ką valgo, stebi organizmo poreikius, atsisako jam asmeniškai netinkančio maisto, stengiasi valgyti reguliariai. Galėtume sakyti, kad taip daro net ir nebėgiojantis žmogus (nesportuojantis), labiau besirūpinantis savo sveikata. Tas tiesa, bet bėgiko motyvai yra ne šiaip sveikata, bet ir savijauta treniruojantis bei kasdieniai “rezultatai”. Na, gerai, vis dėl to svarstau, kad profesionalas maistą kontroliuoja žymiai griežčiau, nei mėgėjas, todėl lygybės dėti nedrįstu. Sakykim 1:0,5. (šį straipsnį labai įdėmiai analizavau ir buvau nemaloniai nustebinta, nors su bėgimu nesusiję, bet į maisto temą.)

Ar profesionalui reikia atostogų? Kada profesionalas atostogauja ir kaip? Ar tada jis visiškai nesportuoja, ar simboliškai pasimankština, ar turi sudarytą “atostoginių treniruočių” planą? Šito aš nežinau. Rimtam bėgikui turbūt nebūna visiško “pabėgimo” nuo bėgimo. O štai mėgėjas gali sau leisti nedidelį nuokrypį – be saiko miegoti ir nuoširdžiai pratingėti kelias dienas. Išssimiegojus arba išgirdus įkyrius sąžinės priekaištus mėgėjas gali anksti ryte, netrukdydamas šeimos nariams, slapčia išbėgti trumpam atostoginiam parisnojimui. Šį kartą 0:0, nes panašumo negaliu rasti.

Miegas. Nežinau kaip Jums, bet man tai labai svarbus dalykas. Tingėjimo laikais leisdavau sau iki paryčių skaityti knygą, ryte prasikrapščius akis eiti į universitetą ar į darbą ir nesukti galvos, kad visą dieną esu kaip “trenkta”. Dabar tai griežtai draudžiama. Net persimiegojimo sau neleidžiu. Turbūt šis dalykas svarbus vienodai abiems pusėms, o gal net ir kiekvienam individui. Žiūrint iš bėgimo (sporto) pusės, miegas turi daug įtakos rezultatui. Tad drąsiai 1:1.

Televizorius, arba kitaip, laisvalaikis yra daugiau asmeninis dalykas. Profesionalas ar mėgėjas, abiejų užimtumas priklauso nuo krūvos dalykų. Neseniai viena ausimi nugirdau interviu su kažkuria Lietuvos lengvaatlete. Žurnalistas uždavė klausimą, ką ji veikia laisvalaikiu. Mergina daug negalvodama atsakė, kad dažniausiai miega, o kai nemiega, skaito knygas ir susitinka su draugais. Paprasto mirtingojo atsakymas, nieko per daug įmantraus ar signalizuojančio, kad štai, tai profesionalas. Taigi, šį kartą irgi, 1:1.

Šie palyginimai kilo savaitgalį, netikėtai ištikus dviejų dienų atostogoms. Smegenys atostogauja, o kūnas nori bėgt. Aš nesipriešinau. Ankstų rytą lėkiau link jūros ir dairiausi: kitoje gatvės pusėje palengva risnojo pagyvenusi moteriškė. Neilgai trukus mane aplenkė vyriškis, kuriam iškart prikabinau “maratonininko” etiketę. Profesionalas, galbūt kaip tik šiuo metu besiruošiantis kokiam nors svarbiam startui ir moteriškė, švelnų pajūrio rytmetį pasitinkanti lengvai mankštindamasi. Abu jie skirtingi, bet savo atostogų ryto laiką leidžia vienodai – bėgdami.

Aišku, kažkur tarp jų lėkė ir lapė. Pakely sutikau gigantą zuikį, mačiau už krūmo besislapstančią giminaitę ir klausiausi geriausios pasaulyje simfonijos – miško garsų, jūros ošimo. VIsi trys (aš, moteris ir “maratonininkas”) bėgome vieno tikslo link. Moteris pasuko “moterų pliažo” pusėn, aš spėjau nusimesti rūbus ir sportbačius pakeliui, “matatonininkas” šiek tiek tolėliau sustojo padaryti keletą tempimo pratimų. Galiausiai visi trys atsidūrėme čia, o prieš stichiją visi lygūs:

Jūra