Monthly Archives: September 2013

Danske Bank Vilniaus Maratonas 2013

Kartais, po kokio nors renginio, gimtadienio ar dar didesnio įvykio kurį laiką net nenoriu galvoti apie nuotraukas ar teksto dėliojimą. Tarsi turi viskas galvoje nusėsti, šiek tiek įsigyventi įspūdžiai ir emocijos, pereiti vidinį filtrą, o tada jau… Ba-bah! 🙂

Kadangi dešimtasis Vilniaus maratonas buvo man pirmasis, tai turėjau begalę logistinio apmąstymo – kur reikės atvažiavus mašiną pastatyti, kada atvažiuoti, kad spėti ir atsiimti numerio, ir apšilimą padaryti, ir gamtinius reikalus sutvarkyti, ir smegenis nuraminti, ir kokį Blog’ietį sumedžioti dar prieš startą… Pasirodo visa ta logistinė betvarkė buvo nereikalinga – mašinoms vietos pilna, numerį atsiėmiau net eilėje nelaukus, tuoletų daug, Blog’iečiai patys mane rado. Žodžiu, kaip visada, galvoje scenarijai visada komplikuoti, o gyvenime viskas sklandžiai kaip per sviestą.

Įtariu, kad starte atsistojau gerokai per arti linijos, nes gavau labai daug “alkūnių”. Atsiprašau tų, kuriems maišiausi, iš žioplumo man čia taip gavosi.

VM_1

Žmonės, aš taip kaifavau!! Prisipažinsiu, buvau sužavėta trasos grožiu. Mėgavausi kiekvienu metru, dairiausi ir džiaugiausi – organizatoriai puikiai parinko trasą (iš megėjiškos svajokliškos pusės, galbūt profesionalai apie trasą kitaip pasakytų). Dar pirmuose kilometruose galvojau, kad labai noriu sugrįžti. Pamačiau 21 kilometrą nuostabaus Vilniaus.

Šiek tiek apie klaidas. Žinodama savo pomėgį starte skuosti, o paskui galus atidavinėti, pradžioje susikontroliavau ir taupiausi. O taupiausi aš gerokai per ilgai. Gal “įsėdau” į patogų ritmą, gal vis nedrįsau spustelėti, bet taip ir nepasiekiau to jausmo, kai kojos juda, o smegenys jau visus signalus išklykusios. Gavosi taip, kad net draugai Blog’iečiai, nuotraukas pamatę, juokėsi: “Lapė visai nepavargus.” Lapinas man tą visada sako, o aš nežinau ką atsakyti. Iš esmės tai vadinčiau klaida – tinginiauju trasoje, per ilgai taupausi, visų jėgų neatiduodu. Reikia mokytis perskirstyt jėgas tokio ilgio distancijoje, nes pasirodo, galima ir neišnaudoti visų rezervų.

Kita klaida, arba patirties ir treniruočių trūkumas, buvo nuokalnėse. Su įkalnėmis, “Subačium” ir “Vingio kalneliais” viskas buvo labai gerai ir kaip tikėjausi, pasiteisino mano ilgai zulintas “trumpo dažno žingsnelio” metodas kylant į kalną. Praktiškai nekrito greitis. O štai paskutinė nuokalnė taip užpakalio ir blauzdų raumenis iškirto, kad jaučiausi lyg būčiau ne bėgus nuo kalno, o užpakaliu nuvažiavus. Žinot, kaip žiemą nuo kalniuko su “pašikniuku”, tik šiuo atveju per asfaltą be paminkštinimo.

Pagal planą turėjau nubėgti per 2h11min50sek. 🙂 Pagal oficialų laiką pavėlavau pustrečios minutės. Naobettačiau, kažkaip džiaugiuosi. Nors ir pavėlavau, bet džiaugiuosi. Plano laikiausi labai atmestinai, tiksliau leisdavau sau jį nuolat koreguoti pagal tos dienos nuotaiką.

VM_2

Finišas visada smagiausia vieta, gaila šį kartą nepavyko palenktyniauti. Finiše pagaliau suvoki, kiek nubėgai, užplūsta šiltas jausmas – taip, pavyko, pusmaratonis įveiktas, viskas įmanoma.

Ties 17km ženkliuku mintyse sau tarstelėjau: “na va, prasideda nežinomybės zona”. Nieko itin nežinomo paskutinėje atkarpoje neįvyko, jei nepaisysim tos galingos nuokalnės – raumenų “kirtiklio”.

Visoje distancijoje sukirtau du gelius ir išgurgiau pusę litro vandens. Pirmąjį gelį suvalgiau gana anksti, maždaug 7-am kilometre. Klausiau organizmo ir prisiminiau kelis girdėtus patarimus – nereikia laukti, kol kūnas pradės reikalauti maisto ir kad pirmąjį gelį galima valgyti po pusvalandžio nuo starto. Taigi buvo pats tas, Lapinas pametėjo buteliuką vandens, su kuriuo ir bėgau likusius 14km. Šiaip galbūt bėgti su buteliu ir nepatogu, bet maitinimo punktuose nestojau, gėriau tada, kai norėjau. Antrą gelį suvalgiau maždaug 15-am kilometre. Prieš VM2013 gelius buvau naudojus keliuose ilgesniuose bėgimuose (juk viską reikia būti išbandžius, jokių eksperimentų per varžybas), mano skrandis juos priima kaip kokį eilinį bananą. Jokio diskomforto. (Jei kam smalsu, gelius perku pace.lt)

Finiše buvo labai gera – ar emocijos, ar trasos grožis, ar tai, kad pavyko nubėgti pusę maratono, ar tiesiog viskas krūvoje, kelias akimirkas net susigraudinus buvau. Bėgimas, vis ilgesnės distancijos, asmeniniai rekordai leidžia mums dar ir dar kartą patikėti savimi, įsitikinti, kad tikrai gali. Tereikia labai norėti, stengtis ir pavyks.

Štai mažasis mano medalis 🙂

VM_3

Ačiū visiems prisidėjusiems prie Danske Bank Vilniaus maratono organizavimo – buvo nuostabi šventė.

Ačiū Blog’iečiams, su kuriais galima pliurpti iki negalėjimo. Turėjom gerai atrodyti tos kavinukės lankytojams, kai išėjom skersi, pasipuošę treningėliais. O skersi, nes didžiuma po maratono, o su treningėliais, nes iš šventės. 🙂

Ačiū visiems, su kuriais sveikinomės ir mojavomės trasoje. Linkėjimai linksmiesiems Green Team vaikinams, su kuriais malonu dar kartą pasimatyti.

Norėčiau grįžti kitais metais. Gal jau su didesniais užmojais. Hau!

Advertisements

Sapnai

Važybų laukimas – jaudinantis periodas. Stumdai mintis iš vieno smegeninės kampo į kitą, apžiūrinėji iš visų pusių, gal net save kiek pakeiksnoji. Aš ant savęs nuolat pabambu, kad įdėjau per mažai pastangų, kad patingėjau ar kam reikėjo leisti sau tą vyno taurę… Na taip, aš visgi silpnas gyvūnas, gal tik užmojai mano didesni, nei turėtų būti. Bet kas gali pasakyti, kokie užmojai yra “per dideli”? Standarto juk nėra. Normatyvo irgi.

Matyt tas minčių apie bėgimą gromuliavimas įtakoja ir sapnus, o aš esu labai didelė sapnuotoja. Kas naktį po istoriją. Dažniausiai sapnuose gana lengvai bėgu (girdėjau, kad kitiems sapnuose bėgti sunku, tarsi per vatą). Prieš kelias dienas sapnavau, kad bėgu VM 2013 ir nuolat “sužinau” savo vietą – tai 285, tai 456. Pasiekiu finišą nė nesuprakaitavus, o rezultatų lentelė rodo, kad atbėgau 5-ta 🙂 Neblogai, tiesa? Pabudus prunkštelėjau sau ir supratingai pasilinkėjau pasidžiaugti sapno pasiūlytu triumfu. Gal tai reiškia, kad man pavyks aplenkti save ir pasiekti tai, ko norėčiau?

Savo prognozių viešinti nenoriu, man jos atrodo pernelyg drąsios. Lyg ir suvokiu, kad taip fantazuoti yra žalinga, bet apmaudu (jei nepavyks) geriau dalintis tik su savimi. Pati kalta, jei nepakankamai stengiausi.

Obettačiau – šis pasiruošimas VM 2013 man atnešė labai daug teigiamų emocijų, teigiamų kūno pokyčių ir atradimų. Nesvarbu, net jei ir subėgsiu ne taip, kaip tikiuosi – visi iki šiol patirti pliusai ženkliai nusvers tą menką minusėlį. Varžysiuos su savimi, bet tuo pačiu ir nesusipyksiu.

O dabar leidžiu sau kiek pailsėti, pamiegoti, susikaupti, iki galo išgromuliuoti būsimą bėgimą mintyse ir sapnuoti 🙂

Untitled artwork

Susitiksim Vilniuje!

P.S. Jei pamatysit Lapę, nebijokit pasilabinti. 😉 Ypač jei norit atskleist “Secret of the Fox” 🙂