Monthly Archives: October 2013

Pokalbiai su savimi

Ištikus priverstinėms atostogoms nuo bėgimo, turėjau daug laiko plepalams. Kalboms. Ilgiems monologams su savimi. Ginčams. Praleidau daug gražių rudeniškų dienų drėgnom akim žiūrėdama pro langą į negailestingai vėjo blaškomus lapus, atrodančius kaip aukso dulkės. Skaudančia širdimi ir gerkle vaikščiojau po namus apsiavus Asics’us ir timpas, bet slenksčio laukan peržengti nedrįsau. Per ilgai užsitęsė rudeninė dvikova su peršalimu.

Untitled artwork

Pamokų ruduo. Gėdingai peršalau, sąmoningai suvokiau savo klaidą, bet buvo per vėlu. Vieną nuostabią dieną bėgau 11-ktą kilometrą, tikėdamasi nubėgti 14-ką. Staiga netikėtai nelauktai sutikau seniai matytą žmogų ir beabejo, planus teko sutrumpinti. Kalbėjomės, jutau, kaip darosi šalta. Kilometrą iki namų sprintavau. Temperatūra, kosulys, gerklė ir visas kitas “malonumas” atsiėmė duoklę už visus nesirgtus metus.
– Tai ką, prisidirbai? – klausia vidinis “aš”, laikant termometrą pažastyje.
– Tylėk, rytoj bus gerai.
– Jo jo, gerai tau bus lovoje su rulonu popieriaus ir arbatom…

Kaip tyčia tomis dienomis gatvėmis demonstratyviai lakstė bėgiotojai. Vištienos sultinys nuotaikos netaisė, šokoladas buvo beskonis, o  filmai apie bėgimą tik aitrino apmaudą.
– Nepsichuok, pasveiksi ir išbėgsi.
– Bet bus jau netaip, vėl turėsiu nuo pradžių, vėl po truputį.
– Viskas gerai, ištvermė nedingsta per kelias savaites, raumenys neištirpsta…

Untitled artwork (2)

Kosuliui nesitraukiant, bet gerėjant bendrai savijautai, ėmiausi figūrinio lyginimo ir greitojo grindų valymo tikėdamasi, kad tai padės organizmui prisiminti fizinį krūvį.
– Jei trūksta veiklos, pasisiūlyk kaimynų rūbus išlygint.
– Ne nu, kaip tave iš mano galvos iškrapštyt?
– Eik perplauk visas lėkštes dar kartą, gal ramesnė būsi.

Tada pastebėjau, kad tyli blauzdos. Jos palaimingai tyli, nors prieš tai pakaitomis žviegė spigiais balseliais, paskui aimanavo, o dabar ėmė ir nutilo. Nežinau, ką tiksliai jos paėmė, bet svarbiausia – tylu. Matyt mokam susigyventi su tam tikru laipsniu diskomforto, na, šiek tiek skauda, na ir kas. Šiek tiek skauda mėnesį, galima apsimesti, kad neskauda. Savaime niekas nevyksta, bet viena blogybė atneša gėrybę. Ilgos dienos poilsio blauzdoms = nurimęs “migruojantis” maudimas.

Apsidairiau po namus – viskas savo vietose. Pagaliau. Viskas išlyginta, supakuota, išveista ir taip toliau. Žodžiu, tvarkelė. Ilgos dienos namuose = seniai nematyta tvarka.

Poilsis toks pats svarbus elementas bėgiko gyvenime, kaip ir treniruotės. Profesionalai tai griežtai kontroliuoja – jei ilsėtis, vadinasi ilsėtis. Ką daro mėgėjai? Kas juos supaisys, bet įsivaizduoju, kad poilsiu yra įvardijamos tikrai ne horizontalioje padėtyje atliekamos veiklos. O pietų miegelio malonumą prisiminti buvo taip gera. Nu taip gera… = tinginystė be sąžinės dantų galandimo.

Untitled artwork (3)
– Manai praėjo?
– Nežinau, nesijaučiu dar sveika.
– Ko neini pas gydytoją?
– Tai, kad… Praeis, jau tuoj.
– Aha, o sakei “rytoj”.
– Būtent, rytoj ir bus gerai.

Advertisements

Antrosios lenktynės

Šiaip tai nei antros, nei ketvirtos, nei… Lygiai prieš metus, “Bėk už Kauną su Gardėsiu” tapo pirmosiomis mano savarankiškomis varžybomis, kuriose bėgau 5 kilometrus. Šiais metais, po ilgų debatų su blauzdomis, nusprendžiau pakartoti tą pačią distanciją ir pati save įvertinti. Norėjau kažkaip sau įrodyti, vyksta progresas ar ne. Taigi “Antrosios lenktynės”, nes antras “Gardėsis” ir antras 5km (daugiau tokio atstumo niekur nebėgau).

Sekmadienio rytas, oras puikus, trys gabalai aguoninio pyrago pusryčiams, viskas vietose – važiuojam į startą. Nieko per daug ypatingo, nuotaika nekokia, bėgti nesinori. Kadangi tokia nenuotaika nuo ryto, tai siekdama tai pataisyti, apsiaviau rausvas kojinaites su širdelėm. Tai turėjo padėti. Kažkas kvailo, apie ką pagalvojus, kyla kreiva šypsenėlė.
Šiaip, Lapė ne iš tų, kurie daug bamba, bet nujaučiu, kad gausis įrašas su pabambėjimais metams į priekį.

Nuotaiką taisančios kojinės.

Gardėsis4

Plano kaip nubėgti tuos 5km neturėjau, tiesiog… Bėgi bėgi, paskutiniuose metruose spusteli ir finišuoji, pasiimi batonų maišelį ir bėgi valgyt spurgų. Paprasta su itin motyvuojančia pabaiga.

Startas, gana greitai išsiveržėm.

Gardėsis2

Stengiausi rasti patogų tarpelį, todėl pradžioje kiek “roviausi”. Bet saikingai. Jausmas toks geras, mintys pagaliau švarios, jau bėgu, nebereikia mąstyti, tiesiog bėgti ir finišuoti. Kojos lengvos, ties dešine kažkas klepsi… Klepsi. Žvilgt žemyn – batraiščiai visame ilgume kėsinasi būti paminti. O vargeli, man dar taip nėra buvę, visada rūpestingai užsirišu ir dar pasitikrinu. Pirma “kliurka”, davusi ženklą, kad čia tos mano nevaržybinės nuotaikos rezultatas. Traukiuosi į dešinę (kairėje fontanas), bandau nusidrėkst pirštines, rankos sušalusios ir pirštai niekaip nesugrabalioja raištelių. Mintyse sirenos, labai įpykstu ant savęs ir nusikeikiu, gal nelabai baisiai, bet atsiprašau girdėjusių. Pykti ant savęs negalima, ypač tokiose situacijose, bet šaukštai po pietų. Grįžtu į bėgikų srautą ir pasiveju merginą, už kurios bėgau iki raištelių “protesto”. Jau ramiau, gerai, vadinasi pavyko grįžti. Stengiuosi nurimti ir nesiblaškyti, bet čia atėjo metas antrai “kliurkai”.

Dar starte mačiau, kad pulsometras be signalo, bet nekreipiau dėmesio su mintimi, kad ir be jo galiu bėgti. Juk tik 5km. Bet šiaip, logiškai mąstant, jei nėra signalo, vadinasi pulsometras blogai uždėtas, ar ne? Taigi lekiu lekiu, jau pamiršau raištelius ir čia pajuntu, kad kairys šonas kažkoks laisvas. Po dviejų sekundžių ir dešinysis. Čiupt – pulsometras jau ant pilvo maskatuojasi. Mintyse vėl sirenos, vėl save keiksnoju… Tiesiog “kliurkadienis”. Sprendimai keli: bėgti vėl į dešinę, nusimauti tą diržą ir likusį laiką neštis rankoje arba bėgti ir nekreipti dėmesio į tabalavimą. Renkuosi antrąjį variantą ir sekantį kilometrą taikstausi su diržo tabalavimu. Kai su tuo susitaikau, belieka dar ir pamiršti, kad jis ten. Pavyksta. Lieka antras ratas.

Antrame rate mane pasiveja berniukas, kokių 10~11 metų. Matau, kad bando kažko paklausti.
– K…k…ki…kiek…d.d.dar liko?
– Jei bėgi penkis, tai vienas.
Vaikas numoja ranka, susiima šoną ir sustoja. Gi bėgam, sakau aš jam, bet jis ir į mane numoja ranka 🙂 Prisiminiau “Kauno maratone” situaciją, kai mačiau keletą SDG atributika pasidabinusių vaikų, kriokiančių ir dūstančių, ir net žliumbiančių, nes nebegali daugiau bėgti, o finišas dar labai toli. Ar čia jie patys sumąsto dalyvauti be pasiruošimo, ar tėveliai tokiu būdu vaikus “auklėja”? Nes jei antrasis variantas, tai čia leidžiu sau pabambėti – tokiu būdu savo vaikui galima ilgam išmušti norą bėgti. Ar išvis sportuoti. Kam to reikia?

Kitas man kilęs klausimas ne bėgikams, o šiaip praeiviams, gyvenime nebėgusiems (arba bėgusiems kai tėvai ir mokytojai vertė) – ar Jums nebaisu, kai artėja minia kovingai nusiteikusių sportininkų? Nes atrodo, kad nebaisu, kai maklinėjat trasoje tiesiai priešais tą minią. Arba minioje.

Gardėsis3

Na gerai, aš gal ir ne minia, gal ir nelabai baisiai atrodau, bet net ir nuo manęs bėgančios reikėtų saugoti savo atžalas. Prie fontano rūpestingas tėvelis leido savo dukrelei triratuku važinėtis skersai trasos. Aš tai mažylę mačiau, o kitas gal būtų nematęs.

Bėgimo renginiai yra graži šventė miestui, visiems jo gyventojams, ne tik sportininkams. Žinau, kaip norisi palaikyti savo draugą, kuris bėga galbūt pirmą kartą, norisi įamžinti jo spurtą ir finišo akimirką. Bet tai daryti reikia gerbiant ir kitus bėgikus. Finiše fotografai buvo sukūrę jaukų tuneliuką, kuriuo prabėgti galėjai nebent šonu. Lapinas sakė net garsiai iškeikė kažkokį fotoekstremalą, kuris su savo įranga buvo iššokęs tiesiai prieš T. Venckūną. Dėl gero kadro. Tiesiog negalima šitaip!

Apie finišo betvarkę nėra ką daug ir kalbėt. Tikiuosi kitais metais ši zona gaus pakankamai organizatorių dėmesio. Tiksliau, tikiuosi, kad jo išvis gaus.

Savo laiką nuo pernykščio pagerinau 2 minutėmis. Tikėjausi pagerinsianti labiau, bet įvertinus visą prastą reikalo aurą, turbūt tai normalu, o gal net apskritai stebėtina.

Gardėsis1

Bet visada gyvenime yra pusiausvyra. Po slogių ir nelinksmų emocijų ateina laikas juokui ir šypsenoms, nuoširdžiam pašnekesiui ir spurgoms! O taip, Blog’iečiai susitiko Spurginėje – Padugnini ir Pingvinukai kartu su Lape įveikė atitinkamą kiekį spurgų taip užtvirtindami dienos įspūdžius.

Ačiū Gardėsiui už renginį ir kepinius, už medalį ir įspūdžius. Ačiū Blog’iečiams už nuotaiką. Ačiū kažkam už tas kelias kliurkas – pamokas išmokau.

Hau!

Spalio pradžios minčių ilgabėgis

Neieškokite prasmės pavadinime, jis gi sugalvotas norint atkreipti dėmesį į tai, kad mes (bent jau Lapė) dažniau apie bėgimą galvojame, negu bėgame. Tiksliau galvojame, kai nebėgame. Aš bėgti nenustojau ir neketinu, čia tik šiaip, nelabai rimtas įrašas iš to didelio noro pasisakyti (Kartą vienas protingas senyvas Lapinas man yra sakęs: “dikcijos nebuvimas skatina norą pasisakyti”. Tąkart buvo kalbama apie viešąjį kalbėjimą auditorijai, bet taikau jį ir skaitant visokias nerimtas rašliavėles.”).

Grįžkime prie bėgimo. Artėja bėgimas su Gardėsiu. Už Gardėsį. Ne, su Kaunu už Gardėsį. Na gerai, baigiu maivytis – “Bėk už Kauną su Gardėsiu”. Žinia, Lapė yra didelė visokių bulkinių maistų gerbėja ir visada nieko prieš suvalgyti kokią spurgą. Prie ko čia spurgos..? Pernai, prieš tą patį pirmąjį bėgimą, su savo palaikymo komanda (mama) papusryčiavome legendinėje “Spurginėje” (Kauniečiai žino, apie ką aš, o gal net ir kitų miestų svečiai įtaria). Tada praėjo kažkiek laiko, nubėgau savo 5 kilometrus ir pasipūtusi kaip povas skraidžiau visą dieną.

O gi mano mama yra buvusi bėgikė. Ilgų distancijų. Gūdžiais tarybiniais (ar kaip reikėtų sakyti) laikais ji bėgiojo po sunkių buitinių darbų: mažame miestelyje, kur ji augo, reikėjo padėti prižiūrint ūkį, o ir šiaip, gyvenimas nebuvo palankus sportui. Nepaisant sunkumų, vistiek bėgiodavo, nors ir retai, nereguliariai, bet noriai dalyvaudavo varžybose. Jai sekėsi, daug nesitreniruodama buvo pasiekusi gana gerų rezultatų. Deja, vienos varžybos buvo paskutinės, kai tiesiai nuo ūkio darbų nubėgo į startą ir viduryje trasos patyrė skausmingą traumą. Po to teko ilgai reabilituotis ir į sportą daugiau nebesugrįžo, nors ir kaip norėjo.

Tą spalio 7-ąją mama jaudinosi labiau nei aš, džiaugėsi, kad tarsi tęsiu tai, ką buvo pradėjusi. Mačiau ją šalia trasos, laukiančią kol prabėgsiu, kvykaujančią man iš tolo. Sakė, kad nedaug trūko ir būtų iššokusi iš batelių ir lėkusi kartu su manimi. Juokiausi, bet viduje atsirado naujas jausmas, ko iki tol nebuvau pajutusi. Po tų pirmųjų bėgimo varžybų, kuriose dalyvavau savarankiškai, pajutau, kad bėgimas nėra vien tik mano reikalas. Yra dar vienas žmogus, kuris tuo džiaugiasi, mėgaujasi ne ką mažiau nei aš, nors yra stebėtojas. Įsivaizduokit, po to bėgimo, mama man nuo savęs medalį įteikė. Na tą, kuris šokoladinis, bet auksinėje folijoje. Vaikystėje tokius išlukštendavom atsargiai, šokoladą suvalgydavom, o auksiuko dvi puses sudėdavom ir apsimesdavom, kad jis dar naujas. Taip paprastai, savo natūraliu entuziazmu, artimas žmogus gali įkvėpti pasiryžti didesniems tikslams.

Ką Jūs norit girdėti, kai artimam pasisakot, kad pavargot? O ką dažniausiai girdit? Stengiuosi nesiskųsti, bet būna momentų, kai viskas užslegia, kojos nebėga, galva atsilieka. Tada laukiu paprasto “tu gal pailsėk ir viskas bus gerai”, o ne “gal tu jau baik su tais lakstymais…”. Tais momentais laukiu tikėjimo manimi, visai nereikia ilgų aiškinimų, ką darau blogai. Užtenka paprasto pasiūlymo suvalgyti spurgą. Arba dvi.

Prisipažinsiu, bėgimui dar neužsiregistravau. Delsiu, nes dešinė blauzda (kairioji jai bando pritarti) prieštarauja, manęs neklauso ir velkasi iš paskos, kai bėgioju. Šiandien dar pabandysiu su ja susitarti ir jei tik pavyks, tada registruosiuos 10km. Tikiuosi, kad nieko rimto, o blauzdoje tik laikinai apsigyveno skausmingas vatos gniužulas. Bet kokiu sutarties atveju, sekmadienį ten būsiu ir labai tikiuosi, kad su savo palaikymo komanda. Sėkmės bėgsiantiems ir susimojuosim! Hau!

Laputė