Monthly Archives: November 2013

Kai sportbačius apsiauni ne tam, kad po namus slampinėtum

Kartais būna ryte pabundu ir matau naują blogo įrašą mintyse. Va taip paprastai, labasrytaseikrašyt. Dažniausiai jis būna su pilku arba raudonu statuso simboliuku dešiniajame viršutiniame lango kampe, reiškia “Nepatvirtintas” arba “Nepatikrintas” statusą. Pikseliai kvadratizuojasi prisėdus prie realaus ekrano, įgauna virtualų apčiuopiamumą ir atsiranda papildomas žalsvas mygtukas “Patvirtinti”. Arba tiksliau – mėlynas “Publish” (WordPresso terminais).

Taigi, šiandien ryte man kristalizavosi paporint apie lakstymus po apsirgimo/poilsio/tingėjimo.

Mano didžiam nusivylimui, pirmas išbėgimas vyko sunkiai. Bėgau naujais keliais, diena buvo tobula, skaidri ir vaiski, kelias ramus. Niekaip negalėjau nurimti ir bėgti palengva, paleidau pati save nuo “lenciūgo” ir va, lekuoju trečiam kilometre dairydamasi saugios stotelės. Teko stoti, atgauti kvapą ir… Čia tarsi miražas horizonte subolavo vaikų darželio teritorija, su visokiais skersinukais mankštai. Nurisnojau ten link, pašiurpinau šunelių vedžiotojus atsispaudimais, kabojimais ir pasitąsymais. Atgal risnojau jau žymiai lengviau, bet griežtu tonu sau liepiau kitą bėgimą daryti jei ne trumpesnį, tai lėtesnį.

Sekantys išbėgimai vyko Ąžuolyne. Jau savaime tas parkas mane įkvepia, nuteikia nostalgiškai, tai ir bėgimas vyksta kitaip. Prisipažinsiu, pergyvenau bėgti ten viena – tamsu, o ar visur yra apšvietimas nežinau, seniai ten tokioje tamsybėje buvau. Aj, kaip bus taip, o ten – autostrada. Bėgiotojų, šiaurialazdžių, vaikščiotojų begalė. Vakar pralėkiau pro viešus treniruoklius, žiū, tamsoje kokie keturi žmonės mankštinasi. Jidritutėliau, galvoju, kaži kaip ten kokį šviestuvą vieną pastačius? Žmonių yra, o apšvietimas tik prie kelio, gi negalima šitaip. Visgi smagu, situacija labai pasikeitė – žmonės sportuoja! Juda, kruta visas Ąžuolynas. Stebiuosi, nes tais laikais, kai ten takus myniau dėl kito sporto, pamenu, kad lakstydavo tik tie, kuriems būdavo privaloma.

Sulyg dažnesniu pasisvečiavimu Ąžuolyne atsirado ir keistas noras su kuo nors pasikalbinti bėgant. Dauguma laksto porom, o aš visada vieniša lapė. Šiaip, po to kadaise išbandyto bėgimo viešose treniruotėse supratau, kad vienatvė man visgi patinka labiau, bet vat kartais kažkoks liūdesiukas šniurkšteli pasąmonėje. Kas čia per reiškinys? Kažkoks prieštaravimas sau.

Visi mano bėgimai kol kas nesiekia 7 kilometrų. Įsivažiavimas vyksta palengva, bėgdama stebiu savo pėdų darbą, pasvyrimą. Šioje vietoje lyg ir jaučiu postūmį priekin – lyg ir “kulniuoju” mažiau, lyg ir svyru labiau. Tačiau man vis dar patogiau bėgti tiesiai (kirtis galūnėje), negu pasvirusiai, pastebiu, kad jei pradedu reguliuoti kūno padėtį, atsiranda baimė pargriūti. 🙂 O tamsoje pargriūti visai nesudėtinga, kokios šaknies išsikišusios nepastebėjus 🙂

Untitled artwork

Į ateitį žiūriu nieko neplanuodama, arba tiksliau, planuodama atsargiai. Smalsu Trakai, Druskininkai… Bet nieko kol kas sau nežadu, jaučiu, kad dar neatsistačiau galutinai, dar trūksta. Kaip gali planuot, kai esi dar ne “ritme”? Taigi, apie norus, planus, tikslus – vėliau.

Myliu rudenį, bet ir žiemos labai laukiu. Tikrai, žmonės, gamta mūsų nuostabi. Kur kitur pamatysi tokią nuostabią sezonų kaitą, tokius ryškius pokyčius? Kas rytą žvilgčioju pro langą, ar laukai dar nepražilo (būtent laukai pro mano langus ir matosi), ar nevirpa dar medžių šakos šerkšnu aptrauktos. Nesakykit, kad nelaukiat to nerealaus, mistiško, žaižaruojančio žiemos periodo? Dar nuo vasaros turiu tokį dalykėlį batams su vinukais, kurį nekantrauju išbandyti ir aprašyti. Juk sako, slides tepti vasarą 🙂 Ar kaip ten…
Man patinka tamsoje, galiu dainuoti bėgdama sau tyliai, niekas to nematys (na, jei įsijausiu, nebent girdės, bet aš nematysiu keistų žvilgsnių). Tamsoje viskas atrodo kitaip, net ir tie patys keliai, šimtus kartų išlakstyti, atrodo naujai. Kitaip.

Tiek štai man prisisapnavo parašyti. Žinoma, visada įdomu, kaip sekasi kitiems, taip pat bėgimu užsikrėtusiems, žmonėms ir miško gyvūnams 🙂 Miškus, bekeles, autostradas ar elektrinius bėgius “explorinat”, kai tamsu?

P.S. Vėl sapnavau, kad vėluoju į startą. Šį kartą kai buvo paskelbtas startas, aš dar stovėjau basa. Realybėje būčiau ir nubėgus taip, o sapne kažkodėl gaišau su sportbačiais. Tada labai sunkiai bėgau iki starto ir žiūrėjau, kaip JAU finišuoja lyderiai. Ojojoj…

Advertisements