Monthly Archives: December 2013

Varžybų dvasia ir dovanos

Nuo vaikystės turėjau fobiją varžyboms – kai reikėdavo dalyvauti, stengdavausi visaip išsisukti. Nuo jaudulio man net temperatūra pakildavo. Galiu tvirtai teigti, kad kartais beprotiškas jaudulys įtakodavo mano prastą “performansą”. Tai būdavo ne varžybų dvasia, o varžybų paranoja. Bijodavau stoti pati viena prie starto linijos, prisigalvodavau įvairiausių scenarijų (sustumdys dar neišbėgus, apsiversiu vidury trasos vandeny, diskvalifikuos ir t.t.). Kartą teko matyti varžybose klaikiai susiklosčiusią situaciją – likus iki finišo pusei kilometro, mano priešininkių komandos narei sulūžo irklas. Tai įvyko man (buvau “vaire”) jas stebint ir begalvojant, kaip aplenkti. Mat mano komanda buvo ketvirtoje, o jos trečioje pozicijoje. Žinoma, po tokio dalyko finišavom trečios, bet taip nutikti galėjo bet kuriam iš mūsų. Kartus medalis.
Kitas nemalonus dalykas buvo nutikęs man pačiai, irkluojant jau vienvietėje valty. Tuo metu neturėjau porininkės, o per sezoną bent vienose varžybose sudalyvauti buvo būtina. Iki finišo likus juokingam atstumui, buvau antra. Staiga (greičiausiai nuo įtampos) man nutirpo dešinės rankos riešas. Supanikavau ir iš inercijos dar irklavau tik kaire, taip “įvažiuodama” į mane aplenkti ketinančią valtį. Ausyse jau girdėjau teisėjo “diskvalifikuota”, bet reikalą užbaigti kažkaip reikėjo. Mano priešininkė irgi supanikavo, o aš su ta viena kaire letena išsikapanojau į finišą. Vis dar antra. Ir manęs niekas nediskvalifikavo, tik klausinėjo išpūtę akis, kokius aš ten manevrus išdarinėjau. Riešas atsileido gana negreit, įtariau kažkaip kažką susitraumavus, priežastis ir liko neaiški. Priešininkė, kitos trenerės mergina, mane visam gyvenimui įtraukė į juodąjį sąrašą, jokie pasiaiškinimai nepadėjo. Antros vietos medalis buvo buvo irgi kartokas.
Dar vieną įstrigusį atvejį teko matyti Kauno atletikos manieže, kai dalyvavau “ne sezono” bendro fizinio pasirengimo varžybose. Jos vykdavo etapais: turi sudalyvauti keliose skirtingų rungčių varžybose, vėliau tave reitinguoja ir lygina su kitais tavo amžiaus grupėje. Bent jau taip mūsų treneriai darydavo, kokia to svarba buvo neįsivaizduoju. Žodžiu, reikia dalyvauti. Tai buvo gal dviejų kilometrų bėgimo varžybėlės. Lekiu lekiu, priešais matau vieną perspektyviausių irkluotojų. Matau, kad mergina traukiasi dešinėn, lėtina tempą… Būdama jau kitoje maniežo pusėje išgirstu garsią aimaną ir matau parklupusią – pasirodo ji jau seniai turėjo kažkokią kelių sąnarių bėdą, varžybos tik paaitrino. Širdis plyšo žiūrint, kaip treneriai ją kelia ir bando kažkaip nuraminti, numalšinti skausmą, o ji tiesiog nebegali stovėti, ką ir kalbėti apie bėgimą ar tolimesnį sportą. 

Baisumų aš čia pripasakojau, bet tos detalės vis dėdavosi į mažą stalčiuką Lapės smegenyse ir prieš kiekvieną startą išlįsdavo. O jei o jei o jei… Tai kame čia ta varžybų dvasia?

L. Ron Hubbard

L. Ron Hubbard

Tai pajutau visai neseniai. Sulyg pirmomis varžybomis, į kurias registravausi savo letenėlėmis, niekieno neįtakota. Pirmą kartą prie starto linijos tada negalvojau apie nulūžusią koją ar dar kokią nelaimę, galvojau tik apie tai, kaip sau įrodysiu, kad galiu. Galiu, po galais, aš tą trasą sukramtyti ir niekas man nesutrukdys! Hrrr… Ir visos fobijos dingo, vaiduokliai išsislapstė į tamsiausias kertes, baimės susisuko kaip gyvačikės ir susirangė po sunkiais optimizmo ir geros nuotaikos akmenimis. Burtai.

Cathy Ferguson

Cathy Ferguson

Dabar dalyvavimas varžybose įgijo kitą prasmę – kiekvieną kartą, stovint prie starto linijos, šypsausi mintyse (ir ne tik). Rezultatas, pojūčiai, išgyvenimai ir mintys, vaizdai, nauji žmonės, finišas – bėgimas man padovanojo begalę neįkainojamų dalykų. Bendraminčiai, sveikata, pasitikėjimas savimi, ištvermė, kantrybė, įsiklausymas, laikas su savimi, naujas požiūris į kai kuriuos dalykus, suvokimas, vidinė santarvė. Sąrašas begalinis. Viskas, ką patyriau bėgime, buvo ir yra tarsi dovanos, kurias tereikia pasiimti. Pasilenkti ir paimti. Babėgėti ir paimti. Kirsti finišo liniją ir paimti.

Varžybos – šventė. Dovanų metas. Prieš pat startą mintyse spusteliu mažą mygtuką. Klik! Džiaugsmingas jaudulys, dažnėjantis kvėpavimas, paaštrėję pojūčiai – tai tik pradžia. Ko trūko anksčiau? Kodėl to nejusdavau kituose sportuose, kituose startuose? Matyt kiekvienam savo. Tereikia atrasti tą neišsemiamą šulinį gėrybių. Čia niekada nėra monotonijos (bent jau mano bėgimo istorijose), kiekvienas kartas kitoks, savotiškas. Netgi neigiamos patirtys tampa vertingomis pamokomis, o ne vaiduokliais, išlendančiais lemiamu momentu ir gadinančiais šventę. Varžybų paranoja nusipurtė sutrūkinėjusį kiautą ir išskleidė sparnus, tapo įkvėpimu ir maloniu jauduliu ne tik per varžybas, bet ir kaskart bėgant.

Untitled artwork (2)

Emil Zatopek

Tikiu, kad bėgimas yra šventė daugeliui bėgikų. Tikiu, kad bėgimas daugelyje mūsų kažką pakoregavo, sudėliojo į vietas, įkvėpė, išmokė. Galbūt net ne sporte, o gyvenime – gal tapome geresniais, jautresniais, kantresniais, gal išmokome džiaugtis smulkmenomis ir įvertinti kito pastangas? Gal bėgimas išgyvendino blogą nuotaiką, niurzgėjimą?

Naujųjų metų proga Lapė visiems linki nuolatinės šventės ir dovanų. Tegul dovanos būna tokios, kurias pasiimti galima startuojant, bėgant, finišuojant. Nelaukim kitų Kalėdų, gimtadienių, vardadienių – dovanokim sau dovanas bėgdami, bėgimu ir bėgime.

Kara Goucher

Kara Goucher

 

Linksmų Naujų ir… Sausio 1-ąją gal šventinis “longranas”? 😉

Šventiškai nusiteikusi Lapė,
Hau!

P.S. Ir žinoma, dalinuosi nerealiai smagiu Saldi Druska sukurtu šventiniu filmuku – BLOG’iečių sveikinimu 🙂 Pažiūrėkit!

 

 

Advertisements

Ko bėgikas laukia iš Kalėdų senio?

Arba ko tikisi po egle? Arba ką bėgikas parašė laiške Kalėdų seneliui? Susiformavo Lapės galvoje štai tokie klausimai vakar, betipenant tamsoje link Maximos, miltų kūčiukams pirkti… O norų asortimentas begalinis, kaip ir tų pačių miltų lentynose.

Apie Naujuosius palydint Senuosius

Ar turite tradiciją prieš Naujuosius nusimatyti ateinančių metų tikslus (norus, svajones, planus), kuriuos žūtbūt reikės įgyvendinti? Na žinot, toks pusiau rimtas sąrašiukas Word’e/popieriuje/galvoje/kitoje Maximos čekio pusėje. Tai nebūtinai bėgikiškas dalykas, žinau, kad daug žmonių tokius sau pasipaišo, tarsi prieš Naujuosius “užsiduoti” tikslai turėtų daugiau šansų materializuotis negu spalio vidurio mintys. Na, visada metų pradžia turi simbolinę reikšmę, ta reikšmė dar apipinta visokiomis prietarų pynėmis ir… Aj, vienok žmogus (ar Lapė) toks padaras, kuriam reikia į kažką įsikabinti. Gal net ne visada svarbu, ar tai bus pasiekta.

Pernai mano sąraše buvo vienas bėgikiškas punktas. Įsivaizduojat, tik vienas! Tas tikslas buvo nubėgti pusmaratonį. Nesvarbu greitis, vieta, rezultatas, esmė įveikti TĄ distanciją. Man tai pavyko. Ne, nesikabinu kažkokio didvyriško medalio, bet mintyse paplekšnoju sau per petį sakydama “Good work!” Žinoma, yra ir neįgyvendintų dalykų, bet jie nebėgikiški, todėl neįvardinsiu. Šiandien jie net atrodo juokingi. Tik pusmaratonis nejuokingas.

Jūs turbūt jau numanot, koks bus mano kitų metų tikslas? 🙂 O taip, Jūs teisūs – maratonas. Nesvarbu greitis, vieta, rezultatas, esmė įveikti TĄ distanciją. Yra dar vienas tikslas-idėja, apie kurį kurpsiu atskirą įrašą, kai turėsiu pakankamai informacijos, kad nesakytumėt, kad Lapė plepa “bele” plepėt 😉

Untitled artwork (3)

Aš turiu tokią moterišką ydelę. Man visada atrodo per mažai. Kviečiu svečius į svečius, pridarau skanumynų, žiūriu ir galvoju: “mažokai”. Bėgu treniruotėje, grįžtu, pasižiūriu kiek nubėgu ir… “mažokai”. Vis mažai, per mažai, mažokai. Bet visgi reikia turėti saiką. Kad ir tik vieną maratoną, kad ir labai lėtai, bet uždraudžiu sau sakyti šioje vietoje “per mažai”. Negalima. Per dideli tikslai gali baigtis gali baigtis įvairiai: geriausiu atveju pavyks, blogiausiu būsim išeikvoję per daug energijos, per daug jėgų ir ką nors pražiopsoję.

Grįžkim prie eglės

– Kalėdų seneli, buvau bloga šiais metais, atsainiai darydavau tempimo pratimus ir visus kitus pratimus, – va ir prisipažinau. Senelis dabar tikrai man nepadės “ciklopo” po egle.
– Dar turiu prisipažinti – valgiau beproto daug saldumynų, – ir žieminės striukės neberasiu.
– Kalėdų seneli, daugiau nieko nesakysiu tau, pats viską žinai. Ir kaip patingėjau, ir kaip persišaldžiau, ir kaip vieną kartą vyno per daug gurkštelėjau… – Lapė iš Kalėdų senio nieko nebelaukia.

Untitled artwork (2)

Koks didžiausias Jūsų kitų metų bėgikiškas tikslas? Nubėgti ultrą? Bėgti kalnuose arba kitoje šalyje? “Išlipti” iš kokio skaičiuko?  Apibėgti jūrą? Ojoj…

Hau!