Kartą rašiau apie crosstraining’ą (Bėgimas + ?). Iki to laiko crosstraining’o poveikį buvau pajutus tik tada, kai irklavau. Tiesą sakant, kartais mes daugiau užsiimdavom cross’ais, negu pačiu irklavimu. Kai pamilau bėgimą, nieko per daug nedariau, tik bėgau. Bėgau bėgau bėgau. Tempimo pratimus dar pakenčiu, bet nemėgstu spec. pratimų (speciukų ar kaip ten). Puikiai suprantu jų naudą, pripažįstu ir pritariu, bet… Nu nemėgstu. Nepatinka man juos daryt. Šiaip tokius dalykus, kurių nemėgstu, esu linkusi ilgai ir nuobodžiai jaukintis, arba tiksliau įsitikinti, ar jie man nepatinka, nes nemoku/nesugebu/nesuprantu ar tiesiog fiziškai ir morališkai neperlipu kažkokio barjero. Taigi, speciukų eksperimentas truko ilgai ir buvo nerezultatyvus. Tai nereiškia, kad prie jų niekada negrįšiu, tiesiog ne dabar. Ilgainiui pajutau, kad mano itin lėtas progresas bėgimo srityje (negalėjimas greitėti, tempo pajautimas tik nuo kokio 5-to km ir t.t.) greičiausiai priklauso nuo “užsiciklinimo” ties vienu. Organizmo galimybės labai didelės, bet būtina kūną vesti teisinga linkme. Tiksliau, gal kiek platesne gatve, o ne siauručiu keliuku. Šis mano įrašas ir bus apie tai, kaip man sekasi apšilinėti kojas platesniame kelyje.
Taigi nuo Naujųjų pakeičiau strategiją, į savo treniravimosi planą įvedžiau įvairovės ir disciplinos. Lapės tokie gyvūnai, arba laksto laisvos miške, arba nelaksto visai. Tik pabandyk jas spustelt į rėmus ir entuziazmas išgaruos. Turėjau rasti pusiausvyrą tarp rutinos, disciplinos ir noro daryti ką nori, kada nori. Vienok, mūsų gyvenimuose labai daug rutinos ir taip (keltis, dirbti, valgyti, dirbti, valgyti, miegoti), todėl man visada norėjosi bėgimu nuo to atsiriboti. Ach, kiek čia bandymų išsukti uodegą.
Gerai, grįžtu prie savo naujosios strategijos. Visada mėgau vandens sportus ir plaukimą, todėl turėjau tikslą – baseinas dažniau nei du kartai per pusmetį. Jau prieš kurį laiką buvau pradėjusi dažniau ten eiti, bet nuo Naujų griežtai sau liepiau – kartas per savaitę. Po baseino pirtis. Visada.
Kitas dalykas, ką irgi buvau apleidus – treniruoklių salė. Ir irkluodama, ir ilgai dar po to mankštindavausi treniruoklių salėje, bet pradėjus bėgti po kurio laiko nusprendžiau, kad man to nebereikia. Nuo Naujų – treniruoklių salė 2 – 3 kartus savaitėje. Ką aš joje veikiu? Labai lėtai, kaip sraigė, kilnoju vieno kilogramėlio svarmenis, darau įvairiausius preso pratimėlius ir “traukiu” ergometrą 🙂
Taigi dabar mano savaitė atrodo maždaug taip – 2-3 kartai bėgimas + treniruokliai ir 1 kartas bėgimas + plaukimas. Po pirmos savaitės kažkur pamaudeno, toliau jaučiuosi puikiai. Turbūt čia svarbiausia nepersistengti, nevaidinti kietos moters (tfu, Lapės) ir poniškai pratinti kūną prie naujienų. Kol kas, jaučiuosi kaip niekada puikiai ir pilna jėgų. Rutinos baubas į galvą dar neįlindo. Ateityje, priklausomai nuo laiko, planuoju daugiau kartų savaitėje skirti baseinui, galbūt netgi sukeisti vietomis su treniruokliais. Kokią tai įtaką turi bėgimui, pasakyti kol kas negaliu, iki šiol mano maratono pasiruošimo programoje numatyta Pre-Conditioning fazė, atseit “grūdinimasis” 🙂 Taigi risnoju labai lėtai ir gana trumpus atstumus, tik šiek tiek viršydama tai, kas numatyta. Baseine kol kas tik stengiuosi prisiminti kaip teisingai plaukti ir kvėpuoti, judėti, nei į metrus/kilometrus, nei į greitį dėmesio nekreipiu. Baseine praleidžiu apie 40 minučių.
Nuotrauka Roeselien Raimond
Tiek kol kas iš Lapės nuotykių. Pasibandymai ir eksperimentai. O ką Jūs dar veikiat, be bėgimo?
Lapė Bėga 