Monthly Archives: February 2014

Vasario minčių ilgabėgis*

*įtakotas pavasario ilgesio, rūko už lango, prakaito upelių ir ilgų diskusijų su savimi bėgant.

***

Pamenu viena ausimi girdėjau kažką pasakojant apie kankinimo būdus (norėjau parašyti senovinius, bet nesu užtikrinta jų senumu) – suriša nusidėjėlį ir paguldo taip, kad jam į kaktą tekšteltų vandens lašas kas valandą. Nežinau, ar tai tiesa, bet atrodo, kad bėgimo liga nesergantiems žmonėms šie du dalykai labai tapatūs. Nuobodu ir lėtai žudo. Nuobodulys yra geras įrankis, o gal indikatorius? Jis gali pranešti, kad per ilgai užsibuvai komforto zonoje, arba kad darai tai, kas tau nelabai tinka. Nuobodulys gali paskatinti kažko imtis (nusidėjėlio atveju situacija verčia mėginti išsivaduoti).

photo 1

Visgi nuobodulį norėčiau sujungti su kita sąvoka – monotoniškumu. Man tenka girdėti ir šį epitetą, kalbant apie bėgimą. “Labai monotoniška, jokios įvairovės”. Aišku, bėgantieji rastų krūvą argumentų prieš, bet aš ne apie juos šiandien. Taigi, monotonija. Pasikartojantys judesiai, ritmika. Neprimena meditacijos? “Omm”, “tekšt”, tap tap tap tap (žingsniai)…

photo 3

Tiesa ta, kad laikas “tempiasi” sulyg kiekvienu žvilgtelėjimu į laikrodį. Tai pražūtinga (nusidėjėliams dažniausiai išsivaduoti nepavykdavo). Įsigraužia kankinimosi kirminas ir laikas tampa priešu, kojos apsunksta, kyla noras baigti anksčiau. Kad to atsikratyti (ir šiaip turiu įproti tikrinti laiką, kad niekur nepavėluočiau), reikia okupuoti mintis, nepalikti jose vietos, neįsileisti maudžiančios tuštumos. Nors, sąlyginai ir ta tuštuma gali būti tiršta – pilna jausmo, įspūdžio, spalvų ir garsų, kvapų.

Mokiausi medituoti. Pirmi kartai kėlė juoką, vėlesni bandymai buvo panašūs į stumdymąsi stovint virš upelio ant rąsto. Mintys pirmyn, valia atgal, valia pirmyn, mintys atgal. Valia tekšteli vandenin, aš stojuosi ir metu meditacijas velniop. Tada mano mokytojas man patarė vidinę kovą pakreipti kita linkme, leisti mintims eiti per rąstą. Jos praeis, tada ateis valios metas. Ramybės metas. Tylos metas. Viską į vietas sustatančio vidinio balanso metas. Visi pereis sėkmingai per rąstą, svarbiausia mintis praleisti. Kartais tereikia nusileisti, kantriai palaukti, kol praeis dienos darbų, užduočių, pokalbių, skaitinių, rašinių ir visų kitų fragmentų srautas ir atverti kelią naujiems dalykams. Arba seniems, tūnantiems ir tebelaukiantiems švaraus kelio.

photo

Bėgimas yra kančia tiems, kurie linkę kariauti, čia ir dabar, nekantriesiems, kurie neturi laiko laukti, kol banda avių nuvilnys kiton autostrados pusėn. Bėgimas suveda akistaton, priverčia palaukti ir atveria platų ir saulėtą kelią, išlaisvina iš žemiškų reikalų pančių ir leidžia pamiršti kapsintį vandenį į kaktą. Nuteistajam ištrūkti sunku, bet įmanoma, tik ar verta?

photo 2

Ne visi sutverti tam. Tiksliau, sutverti visi, bet ne visiems dvasiškai artimi tokie užsiėmimai. Ir nereikia. Yra begalė sričių, kur gali būti geras, geriausias. Arba tiesiog būti. Kaip aš – tiesiog esu. Kartais susipykstu su savo kūnu, kartais taikausi, kartais susidvejinu, ginčijuosi ir prieštarauju sau (ar tuos pančius bandyti nukąsti, ar atrišti?).

***

Kaip visada, bėgimą sapnuoju. Kaip visada, kas nors kliudo bėgti. Šiąnakt sapne turėjau dalyvauti maratone. Jei gerai pamenu, Vilniuje. Atvykau iš vakaro ir vienas žinomas bėgikas man padėjo susirasti viešbutį, kur galėčiau pernakvoti prieš startą. Nakvoju. Ryte ruošiuosi. Kažkas skambina į duris – kitas bėgikas. “Ar jau užsiregistravai į bėgimą? Aš dar ne.” Stebiuosi, juk liko tik pusvalandis. Aš skubu. Mašina važiuoti negaliu, kažkokie žmonės įsitikinę, kad tai jų mašina. Neleidžia man vairuoti. Pergyvenu ne tik dėl savęs – juk ir tas kitas bėgikas per mane nespės. Skambutis į duris – viešbučio ponia. Pateikia sąskaitą, 200 000 litų. “Penktadalis milijono už naktį??” Bepročiai. Lieka penkiolika minučių iki starto. Panikuoju, viskas, nebespėsiu, juk net numerio dar neturiu. Pasiklystu Vilniuje, nesuprantu kur esu, dar turiu vilties spėti. Staiga atsiduriu šalia baseino, prie pat krašto ir ketinu šokti į vandenį, bet vanduo vis tolsta ir aš pradedu abejoti, ar pataikysiu. Žodžiu, nei baseino, nei maratono.

***

Treniruojuosi toliau pagal susidarytą planą, viskas atrodo gerai. Kartais šiek tiek pasimuliuoju, taikydamasi prie kūno reikalavimų. Tarkim, vietoje 8km bėgimo, nubėgu 6km, jei jaučiu, kad kažkas negerai. Blogai tik su baseinu – viduryje takelio vis pradeda kurią nors pėdą traukt. Turiu sustot ir greit trauktis iš kelio kitiems – labai reikalus gadinantis dalykas :/

***

Hau!

Advertisements