Monthly Archives: March 2014

begikai.lt – forumas bėgikams

Kyla daug klausimų apie bėgimą? O šiaip idėjų, minčių ir svajonių bėgant prisikaupia tiek, kad nebeužtenka artimųjų, kaimynų, draugų ir kolegų viskam išpasakoti?

Blog’iečiai niršo, suko ratus stadionuose, parkuose, vos nenusisuko sprandų, maknojo po purvynus patys to nepastebėdami, nes galvose sukosi bėgikų forumo idėja. Sukosi, šokinėjo iš vienų minčių į kitas, kankino sapnuose ir… Gimė.

Blog’ų apie bėgimą autorių bendruomenė Blog’iečiai visus bėgikus bei jiems prijaučiančius kviečia į naujus bėgikų namus internete – visiems atvirą bei visiškai nemokamą forumą www.begikai.lt. Jokios komercijos – tik diskusijos ir nuoširdus bendravimas.
Junkitės, bendraukite, diskutuokite, dalinkitės!

Bėgikai_2

P.S. Visada svarbi ir aktuali kiekvieno nuomonė, tad nebijokite jos išsakyti.

Hau!

Advertisements

Planai ir Lapės pulsas 3

Planai

Getting Faster phase arba, sakykim, greitėjimo fazė trunka jau aštuonias savaites. Sunkiausia šio etapo dalis man buvo kontroliuoti save ir “nemesti” greičio. Pradžioje keletą kartų buvau užspaudus gerokai virš rekomenduotino, galvodama, aj, aš galiu ir greičiau, kakariekū. Po to keletas bėgimų būdavo vos telpant į rekomenduotinas greičio ribas. Pasirodo, plane nurodomo greičio privalu laikytis, nes ne visada perspaudimas nepalieka pasekmių rytojui. Žinoma ir įspėjimų apie tai teko skaityti, bet savo kailiu pabandyti būtina. Blogiausia, kas šioje fazėje buvo, tai 7 dienos nieko neveikimo dėl varvančios nosies. Galvoju, kad nieko nėra blogiau, nei iškritusi savaitė. Organizmas labai greitai pajunta, kada galima “atsileisti” ir iki tol kaupta koncentracija praskysta. Ir tas jausmas, kad vėl nuo pradžių… Ar kuris nors iš mūsų sąžiningai išlaukia visiško pasveikimo? Klausimas retorinis.

Dar nesu užtikrinta esamu greičiu, o etapas jau baigiasi. Pagal planą sekančiame Going Further turėčiau lėkti panašiu greičiu, bet daugiau. Cha. Jei atvirai, greičio ir kilometrų santykis šiame etape buvo tikras valios tampymas ir turiu prisipažinti – pasiduodavau vis dažniau. Taigi dabar turiu “greičio” paribius, susitraukusį savaitinį kilometražą ir prastą nuotaiką.

Žabangais man tapo ir perdėm optimistiniai ateities varžybų planai – čia pavarysiu pusę, ten pusę, čia visą, paskui pusę… Pastangų daug, noro daug, vaizdas nekoks, planai lieka paraštėse. Galbūt šitas greitėjimo etapas buvo rekalingas parodyti iš katro kelmo spirta esu, nes visgi įsisvajojimas lyg muilo burbulas, didelis kol nesprogęs.

Bet visi nusivylimai savimi tampa žingsniais pirmyn – pristabdžiau programą, praretinau planus ir kantriai suku kilometrus toliau.

Iš to išsisuka ir pulso klausimai.

Prisiklausius, prisiskaičius ir prisigalvojus pulso kontrolę dariau gana kietą – ilgi bėgimai neviršijant 165 AHR (average heart rate). Rimtų profesionalių bėgikų prašau nesistebėti: mano atveju, palyginus su tuo, ką rodydavo pulsometras tik jį įsigijus, šis skaičius yra mažas. Pakaitines treniruotes irgi darydavau atsižvelgiant į pulsą (min 160 AHR ir ne daugiau 140 AHR). Tikiu, kad yra pasaulyje žmogus, turintis tiek kantrybės ir užsispyrimo kontroliuoti save ilgai ilgai, bet aš truputį Lapė, o lapėms taip neišeina. Taigi vieną eilinę dieną šita kontrolė mane tvirtai užkniso ir aš tiesiog “netyčia pamiršau” pulsometrą namuose. Gera buvo bėgti be jo ciepsėjimo, taip gera, kad leidau sau jį pamiršti dažniau.

Gi visai neseniai bėginėjau ant bėgtakio, bėgau kokį 8-tą kilometrą ir dariau “du viename” – ne tik bėgimas, bet ir kiek iškęsiu nepažiūrėjus į pulsometrą. Aštuntam kilometre kairė ranka prieš mano valią kilstelėjo ir parodė 148. Vos nuo bėgtakio “nenusikuldašinau”. Kaip čia taip gavosi, nesupratau, apsičiupinėjau, gal diržas atsilaisvinęs, gal koks atsiknojęs nuo kūno. Nu ne. Keista. Gal sugedo. Gal ir sugedo. Kitą dieną vėl žvilgt – 155. Čia sakykim sau palengva risnojant, maždaug 6.30 min/km (anksčiau būdavau ne mažiau 165 AHR tokiam greičiui). Išvados kelios: 1. kartais verta atleist vadeles; 2. reikėtų įsigyti geresnį puslometrą; 3. be pulsometro bėgasi maloniau. Jokiu būdu nerekomenduoju imti pavyzdžio ir pamiršinėti savo pulsometrų namuose ar visai mesti pulso kontrolę, tai buvo eksperimentas – toliau tęsiu stebėjimą ir tikrinu, ar čia mano įranga meluoja, ar išties reikalai gerėja. Žinot, sunku patikėti taip staiga sumažėjusiais skaičiukais.

Vėl planai

Artimiausias startas Kauno pusmaratonyje kartu su gausybe nenuilstančių BLOG’iečių. Pasitikrinsiu, kaip man sekasi, ar yra koks progresas ir ką galėčiau prognozuotis maratonui. Protinga būtų nieko neprognozuoti, bet naudinga žinoti savo briaunas, kad nepriburbuliuoti ir eilinį sykį neprisifantazuoti.
Beabejo, labai laukiu Kauno maratono, bet jau aiškiai žinau, kad maratono distancijos jame neįveikinėsiu. Greitėjimo etapas sukabino nosines ant “u” ir atsakė į klausimą, galiu jau ar dar ne.

Tiek Lapės šį kartą, sekančiame įraše bus daugiau optimizmo ir spalvų.
Kaip sielos ir skaudančių kojų broliams ir sesėms sekasi ruoštis startams?
Pavasaris galvose ir kojose?

Hau!

photo