Monthly Archives: April 2014

Kauno pusmaratonis

Renginio pavadinimas man iki šiol mįslė: registravausi į Kauno pusę maratono, vėliau buvo pridurtas Eurovaistinės taurės antras etapas, šmėžavo Swedbank pavadinimas, o galiausiai dar ir medalių kaspinėliai mintis visai sujaukė. Anie gi buvo su Danske Bank Vilniaus maratono logotipais. Rebusas. Gal čia painu tik man, bet kaip aš jau sakiau kolegoms BLOG’iečiams, viską belieka nurašyti lapiškai prigimčiai.

Startas ir finišas vyko S. Dariaus ir S. Girėno stadione. Kadaise tame stadione darydavom visokius “speciukus” ir visaip mankštindavomės, kol lengvosios atletikos atstovams nepabodo dalintis puikiųjų takų su irkluotojais. Nuleidę plačius pečius kiūtinom atgal į rūsį arba ištrūkdavom į Ąžuolyną, nors vis slapta pamėgindavom įsliūkinti į stadioną. “A ką čia darot????” – šaukdavo budinčioji, tad nieko nepešę slinkdavom atgal. Po kelių bandymų stadiono ilgesys atbuko, bet jam buvo lemta paūmėti sekmadienį.
Štai tas stadionas išgirtasis. Išties, malonumas jame sportuoti.
Stadionas

Tas malonus kojai takas, tribūnos, šurmulys – šiandien čia tikrai kažkas įvyks. Ilga eilė prie numerių atsiėmimo… Eilei tenka persirikiuoti, nes tuojau bus duotas vaikų bėgimo startas. Žmonės išsiskirsto, nes niekas nenorėtų būti nuneštas tokio įsiutusio gūsio. Vaikai žinoma plėšia negailestingai, gražu žiūrėti. Vienas dar pradžioje parpuola, keliasi – jis tikras kovos didvyris, skuodžia toliau. Vaikų bėgimai man visada atrodo labai aršūs, vaikai nuoširdžiai kovoja, nesitramdo, mušasi alkūnėmis jei tik reikia. Renginio vedėja Vlada Musvydaitė dar prieš startą rekomendavo mažiesiems stot už didžiųjų nugarų (o juk visada būna priešingai, ar ne? Mokyklos/darželio nuotraukoje, žaidimuose…). Štai tau tikrovė, ne žaidimai.

Pagaliau pradėjo rinktis BLOG’iečiai. Spėjom dar padaryti šiokią tokią paikystę:

Image

Nesu patyrus traumų. Na, kalbu apie tuos tokius ūmius skausmus, kurie progresuoja, dėl kurių nesimiega ir einama pas gydytojus ne todėl, kad gal reikia, bet todėl, kad nėra kur dėtis. Visada išsukdavau uodegą poilsio pauzėmis. Dabar gi susidarė tokia keista situacija – jau kuris laikas jutau dešiniosios blauzdos “silpnumą”. Ji visada kiek pamausdavo, kartais bėgant patirpdavo, po intensyvesnių bėgimų jausdavau ilgiau. Žinoma, kai įsismarkaudavo, savaitę pailsėdavau, nurimdavo, ir vėl lyg niekur nieko risnodavau. Taigi dešiniosios pikas buvo prieš kelias savaites, kada atėjo jai metas vėl ilsėtis. Aš jai daviau poilsio, bet prieš pusmaratonį tai gana keistai atrodo, tad kelis kartus “spustelėjau”. Žinot, kad kūnas nepamirštų, kas čia šeimininkas. Pusmaratonyje ji man keršyjo tradiciniais metodais. Dievaži, net nemoku pasakyt, kur man skaudėjo: visur nuo dešiniojo kelio žemyn. Lėtai, užtikrintai iš blauzdos į kulną, iš kulno į pėdą. Paskutiniuose kilometruose prašiau Dovilės ir Padugninio, kad užkalbinėtų man iltinius, nes jau norėjosi su zuikeliais pasivolioti pievelėje. Kolegos tą sąžiningai darė ir jų dėka finišą pasiekiau.

Nuo pat pradžių buvom sutarę bėgti keturiese tokį BLOG’ietišką lėtuką – lėtu tempu, palengva, pasičiauškėdami. Kita dalis mūsų pavarė kaip žvėrys… Pavyzdžiui, Mindaugas. Gi mūsų grupelė judėjo labai palengva  – aš, Dovilė, Padugninis, Tomas ir šaunusis Tomo brolis Justinas. Jau po kurio laiko, grįžus namo, ištiesus savo dešiniąją į ją žiūrėdama galvojau, kad jei ne jos protestai, su šitais žmonėmis vargu ar kada būčiau daugiau nei dvi valandas taip puikiai pabendravus. Šiaip, pastaruoju metu mano gyvenime vis nutinka tokių grandininių sutapimų: “jei nebūtų to, tai dabar nebūtų ano”, “atsitiko taip, todėl dabar galima anaip”. Ir viskas teigiamai. Tarsi kažkas būtų katalizavęs gyvenimo tektonines plokštes, ir dabar palengva formuotųsi nauja Afrika… Atsiprašau už šitą lyriką, čia man tas amžinasis JEI mintis jaukia.

Apie trasą gerai arba nieko. Pavasarėjantis Ąžuolynas, balti medžių žiedai kiemuose, odievekokiodydžio magnolijos prie vieno namo… Mano meilė Ąžuolyno parkui ne trupučio neaprūdijusi, periodiškai patikrinama ir inventorizuojama, taigi geriausios techninės būklės. Čia aš labai subjektyvi ir tegul profai komentuoja. Vienok, sukti ratus man nepatinka, tai mano kaimynės voverės užsiėmimas. Suprantama, kad nėra paprasta išplanuoti kitaip – tik kelios gatvelės buvo uždarytos. Bet man tada vaidenasi, kad trasa labai ilga. Žinoma, čia smulkmena, apie tai kalbu daugiau iš noro pasidalinti įspūdžiu: kai trasa driekiasi vieno rato principu, ji atrodo gerokai trumpesnė nei ta, kuri išsiraito per keturis su trupučiu.

Dar bėgimas parke gerai tuo, kad čia supratingesnė bėgimui liaudis. Lyginant su bėgimu Senamiestyje, ar Laisvės alėja. Galbūt apatiškesni, bet bėgančiųjų nelydėjo komentarai: “ko čia jie varo išsižioję” arba “kokie trumpi tavo šortai…” 🙂 Kelyje nepasitaikė šuniukų ir vaikiškų vežimėlių su turiniu, kuriems būtinai reikia kirsti kelią priešais. Sirgaliai ir savanoriai taip pat buvo santūroki, išskyrus tas dvi saulėtas mergaites Studentų gatvėje. Ačiū joms už pienių karūną ir rėkimą iki užkimimo. Šaunuolės, buvo gera.

Apie Kauno pusmaratonį tiek. Iš esmės – gera buvo bėgti kitaip, grupelėje. Nauja patirtis, teigiamos emocijos ir toks mielas širdžiai žinojimas – gal treniruojiesi vienas, bet trasoje niekada nebūsi vienas. Šiandien viename žurnale užtikau įdomią mintį (nors ji taikyta triatlono dalyviams), kad čia stipresnė kova su savimi, o ne su varžovu. Daugeliu atžvilgių mums, mėgėjams, kiti bėgikai nėra konkurentai. Profesionalams – taip, bet mums tai visai kas kita. Ir dar labai gera, kai vidines kovas padeda nugalėti draugai.

Hau ir susitiksime gegužės 1-ąją, Lietuvos Respublikos Istorinės Prezidentūros bėgime “Ir stok už garbę Lietuvos!” (pavadinimų magija :)).

Advertisements