Monthly Archives: May 2014

Kojosofija

Įrašas tokiu pavadinimu brendo jau seniai, bet turinys turėjo būti visiškai kitoks. Kolegos BLOG’iečiai ragino parašyti, nors pati buvau linkusi pasislėpti ir kurį laiką nekišti nosies čia. Kažkaip ir pikta, ir gėda, ir liūdna, ir šiaip labai negatyvu – kam čia tą bjaurastį skleisti. Vienok, tie gudročiai visada įpučia geros nuotaikos ir primena, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Kokio velnio registravausi į tą bėgimą? O gi todėl, kad dalyvavau pernai. Dar geras oras. Laisvadienis vidury savaitės. Gerai prasimankštinsiu po pusmaratonio. Su chebra pasimatysiu. Trumpą nulėksiu, gal neblogai gausis… Tokie nerimti motyvai plius nemokama registracija, pačio bėgimo simbolinis formatas ir bėgimas Laisvės alėja paskatino registruotis. “Ir stok už garbę Lietuvos” vyksta trečią kartą, taigi smagu dalyvauti ir matyti pokyčius.

Jau laukiant starte galvojau, kad tik greičiau prasidėtų, pralekiam ir varom namo. Lapinas šnipštelėjo, kad jei labai nesinori, galiu ir nedalyvauti, gi nieko baisaus… Bet neee! Užsiregistravau, vadinasi bėgu. Jokio muilo.

Toliau jau seka vidiniai pokalbiai po starto šūvio:
– Per Senamiesčio akmenis atsargiai… Ei, nesispardom! – moteris, bėgdama pro šalį brūkštelėjo pado šonu man per blauzdą.
– Kaži kada pradėsi tirpti? – klausimas įspirtajai dešiniai blauzdai. – a, jau pradedi, nu gerai, ne tiek ir daug bėgsim, pakentėsiu aš tave.
– O… Padugninis koks greitas!

Trakšt – mano ausis pasiekia kairiosios čiurnos aimana lygioj vietoj. Ausys užkimštos ausinėmis, kurios visu garsu žviegia kažkokį kūrinį.

– Reikėtų sustoti.
– Primint galiu, nelūžo.
– Kiek dar liko? Pusiaukelė. Skauda. Reikia sustoti.
– Lape, sustok.
– Bet jei būtų išnirę, ar lūžę, nebėgčiau. Vadinasi, kilometras čia ar čia, nieko nenutiks. – šiek tiek sumažinus greitį ir kelioms merginoms mane aplenkus, bėgu toliau. Bėgu kreivai, šlubčiodama. Toliau kalbinu kairę:
– Jei negali, stojam. Ne, geriau nestojam, paskui galim nepareit išvis. – žemyn nežiūriu. – Jei dabar sustosim, bus DNF, nenoriu DNF. Dar niekada nebuvo DNF. Kaip atrodys DNF po 3,3km? Nesamonė.
– Dešine, ką veiki? – tyla.
– Žodžiu, parbėgam į finišą.

Pakeliui dar bandžiau padrąsinti kitą panelę, susiėmusią šoną ir spustelėjau petį kokių vienuolikos metų mergytei, kuri svarstė kur čia prisėdus. Galvojau, kad joms turbūt sunkiau, nei man, todėl tikrai negaliu sustoti.

Toliau skausmas bėgant mažėjo, tad aš net sau leidau pagreitėti. Finišą pasiekiau po 18 minučių ir 34 sekundžių. Stovint eilėje prie diplomų atsiėmimo stebėjau abi čiurnas ir bandžiau apskaičiuoti tinimo greitį. Atsistojus į eilę patinimo dar nesimatė – viduryje eilės jis jau buvo akivaizdus.

Prie pat dovanų ir diplomų dalinimo stalelio vyko ginčas – vyriškis nepapuolė į laimingąjį 200-uką, bet buvo neįsiskaitęs varžybų nuostatų ir įnirtingai reikalavo šventinių marškinėlių. Aš jam pažadėjau atiduoti savuosius, jei tik gausiu ir jeigu jam tiks mažas dydis. Vyriškis pasitaikė piktas, o marškinėlių aš negavau.

Jei paeinu, skauda pakenčiamai, vadinasi nieko baisaus – grįžtam namo, užsivynioju elastinį bintą ir “duodu” kojai poilsio. Pamažėle įsigriaužia “grįžimo į realybę” kirminas – čiurna patinus, mėlsta, vis dar manai, kad kelios dienos ir “praeis”?

Kitą dieną situacija panaši, tad po darbo judu link traumatologinio. Kuo arčiau tos vietos, tuo didesnė tikimybė čiurnai būti įsuptai į baltus ir kietus gipso patalus, bet neramu – maudžia, vaizdas neguodžia, reikia peršviesti, negali žinoti, kas ten viduje.

Nesėkmingai kelis kartus bandau prajuokinti gydytoją. Maždaug: “matote, juokauju, nieko man neskauda, tik kokį tepaliuką čia patept ir kada vėl išbėgt..?” Gydytojas saikingu šypsniu pasiunčia mane į gipsinę ir sako, kad dvi savaitės, dvi savaitės. Aš dar bandžiau paklaust (jau senkant mano kikenimo ir juokavimo baterijai), ar su tuo gipsu bėgiot nelabai? “Nu, gali bandyt, bet abejoju, ar pavyks” – atsakė gydytojas, pagaliau pagavęs paskutinį mano bajerį.

Gipsinėje kita gydytoja ruošia patalus, o aš svarstau, kaip būtų protingiau – ar atsiraitoti klešnę iki kelio ir su tomis kelnėmis prabūti tas dvi savaites, ar nusiimti jas ir iškęsti gėdos žygį nuoga uodega namo? Nieko, nesijuokit, uodegą paslėpti man visgi pavyko ir namo grįžau nenukentėjusiu orumu. Beveik.

Štai kaip atrodau dabar:

Diagnozė: čiurnos raiščių įtrūkimas. Gipsinė langetė, dvi savaitės, cross’training’as ir visa kita, kas įeina į traumos startinį paketą. Žinoma, tame gana daug savigailos ir retorinis/filosofinis klausimas – ar nebūsiu prisikalbėjus?

Kartais taip tiesiog lemta. Keturiolika dienų viršutinės kūno dalies stiprinimo – paprasta, bet nuo žiemos primiršta. Pagerėjus orams visą cross’training’ui skirtą laiką iškeičiau į bėgimą, todėl bus puiki proga atsigriebti. Internetai sako, kad tokios cross’pauzės netgi į sveikatą ir teigiamai įtakoja rezultatus. Aha. Tikiu.

Hau ir žiūrėkit sau po kojom!

Advertisements