Kitaip ir būti negalėjo

Gera išgirsti artimą žmogų sakant: “…taip taip, atvažiuosim, bet nelabai anksti, greičiausiai ji norės ryte pabėgioti…” Tokiais momentais dėkoju susivijusioms likimo linijoms ir suprantu, kad žmogus esantis šalia yra neatsiejama mano veiklų, pasirinkimų dalis. Jei ne jis, ne jo palaikymas ir rūpestis, o kartais protingas “stop”, kur aš būčiau dabar?

Taip, aš jau bėgu. Po pusantro mėnesio “gydymosi” nieko neveikimu, kūnas pats pradėjo reikalauti veiklos. Tada mane ištiko atostogos ir nusidanginau į labai karštą šalį. Ten gi teko medžioti kiekvieną menkiausią šešėlį ilguose miestų ir gamtos tyrinėjimo maršrutuose. Teko kopti lavos ir pelenų laukais ieškant vietos, kurioje susidaro debesys ir juos gali paliesti ranka. Ir nepajusti. Galvą košė vejas, trūko oro, mintis jaukė perskaityta knyga. Praradau tinginiavimo ramybę, bet prie viso to pradėjau justi organizmo pokyčius – ilsėkis, bet susitaikyk, kad dalis kūno tvirtybės bus prarasta.

photo (2)

Grįžus iš atostogų turėjo prasidėti čiurnos magnetinė terapija. Tik išlipusi iš lėktuvo giliai įkvėpiau ir eilinį sykį apsidžiaugiau, kad gimiau Lietuvoje – tobulo klimato šalyje. Juokiatės? Netikit? Aj, ir pasiuskit, aš čia kaifuoju. Taigi, išlipau, įkvėpiau ir nusprendžiau, kad negaliu nė akimirkos delsti, turiu bėgti. Jei širdis nori, privalau pabandyti, visada galiu grįžti, pareiti, paršliaužti (jei su ta trauma sugebėjau užbaigti varžybas ir ne paskutinė, vadinasi lengvas pabėgiojimas nieko nesugadins). Apsiaviau savo senus, purvinus, suplyšusius Puma Racer batus (greičiausiai neskirtus bėgimui) ir išbėgau (kodėl ne savo tradicinius Asics? Bandau eksperimentą, kurį smegenyse ir pasėjo knyga, papasakosiu kada). Buvo tokia tobula diena, kad pirmame kilometre apsiašarojau iš užplūdusio malonumo. Čiurną maudė, bet man rodėsi, kad maudimas labiau dėl to, kad ilgą laiką aš ją visaip saugojau ir nejudinau. Tiesiog neišmankštinta. Po keturių kilometrų maudimas baigėsi ir aš sėkmingai nubėgau devynis kilometrus su kalneliu. Širdis rami, kūnas taikus, tempas lėtas, šypsena iki ausų. Kokia trauma?

Tada prasidėjo terapija, kurios iki galo taip ir nesupratau. Seselė (įjungianti aparatą 15-ai minučių) greitakalbe išbėrė kas tai per daiktas ir procesas. Dviejų trečdalių jos pasakojimo nesupratau (šviesos greičiu beriami žodžiai liko neišgirsti), bet girdėjau kažką apie greitesnį audinių atsistatymą, kraujotakos gerinimą… Vaizdas po procedūrų nepagerėjo – patinimas išliko ir liks tiek, kiek reikės. Dar liko keletas kineziterapijos procedūrų (cituojant gydytoją: “žinoma, 3-jų kartų niekam neužtenka, bet tu nusipirksi daugiau ir bus labai gerai”).

Po bėgimų čiurna nereiškia jokių nepasitenkinimo požymių – neskauda, netvinksi, netinsta. Iš esmės bėgu vėžlio greičiu – maždaug 7 minutės kilometrui. Praktiškai einu. Net mintyse pasišaipiau iš savęs, kad kaip senutė, bet paskui prisiminiau, kad 64-erių žmogus gali varžytis su 19-mečiu ir juokas baigėsi. Štai taip.

Pirmam išbėgimui jis manęs nestabdė – pats nupirko naują kišenėlę telefonui ir išlydėjo, liepęs būt atsargiai. Galvojau: “žino, kad gydytojai neleido, liepė kojos nevargint, daugiausia 300 metrų bėgt, bet nė pusės žodžio nepasakė prieš.” Labai svarbu, kai artimieji pasitiki ir palieka pasirinkimo laisvę – nedraudžia, negąsdina, negrūmoja pirštu, palydi ir prižiūri, gal ir pagalvoja, bet žino, kiek man tai svarbu ir kaip man to reikia. Stabdo tik kai pamato, kad kvailioji, emocijų užvaldytas.

Grįžus puoliau džiaugtis – viskas gerai, aš galiu, man neskauda, pagaliau vėl matau spalvas. O jis nusišypsojo, apkabino ir pasakė: “kitaip ir būti negalėjo”.

Hau!

P.S. Jei dar neskaitėt, tai paskaitykit, ką superwoman Senukų Draugė įveikė.

Advertisements

3 thoughts on “Kitaip ir būti negalėjo

  1. Gintaras

    Džiugu girdėti. Malonu, kad ir artimieji palaiko.
    Siūlau pirmą mėnesį įvykių neforsuoti, man atrodo, kad pirmam kartui daugoka.
    Daugiau skirti laiko pėdų lankstumui, lavinimui ir stiprinimui.
    Kažkokia taisyklė-kuo daugiau nori ir sieki, tuo greičiau iškrenti.
    Labai džiaugiamės SD, pergyvename dėl K.
    Man irgi šie metai-sugrįžimo, tikiuosi ilgėlesniam laikui. Ruošiuosi VM, tikiuosi, pasiseks.

    Reply

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s