Nauji metai, seni metai

Šiandien atsidarau elektroninį paštą, o ten wordpress’o laiškas, neva žiū, tavo metinė blog’o ataskaita. Vaje, sutraukė paširdžius (jei tiksliau, skrandį, su kuriuo kovoju jau antrą su puse dienos), galvoju, čia paskutinis lašas nieko nerašyme.

Juodraštynas pilnas kažkokių paplerzėjimų įvairiomis bėgimo temomis, nieko nuoširdaus ar publikuotino. Žinot, neva rašai sau, bet pažiūri iš šono ir… Ne, šito tai jau tikrai niekam nerodysiu.

O tylėjau užniurkyta keistos minties apie bėgimo blog’ų paskirtį ir madas pastaraisiais metais (gink die tatai negalioja visiems rašinėtojams). Gi dauguma mano skaitytų užsieninių ir lietuviškųjų pasuko ultra-kalninėm kryptim. Mane, žinoma, užspaudė ugnikalnio dydžio pavydas, bet esmė ne ta. Pasijutau labai toli nuo trendo. Nu labai toli.

Nuo to momento, kai apmaudžiai susižalojau čiurną (beje, iki šiol toje vietoje tvyro kažkoks negerumas) viduje kažkas truktelėjo. Aišku, vidinis stajeris susipjovė su vidiniu sofos sėdėtoju ir galiausiai abu išsiskirstė, palikę mane retiems išbėgimams ir malonumo ieškojimams. Ką  apie tai rašyti? Kaip buvo smagu, kaip atradau didžiulę laimę ir įkvėpimą, bla bla… Reikia šito kam nors? Eterio šiukšlės. Nusprendžiau patylėti, kaip man pačiai patinka sau (ir kitiems kartais) pasiūlyt verčiau patylėti, nei nesamones kalbėti.

Rašymas iš mano gyvenimo nedingo, tiksliau, jo padaugėjo keliais šimtais kartų, bėgimas nedingo taip pat – persimainė tik. Sakykime, kad susivokiau bėgimui nesant kažkuo kardinaliu, nuo ko esi ypatingas. Žmogus (ar lapė) šiaip yra ypatinga ypata, nepaisant bėgimo.

Buvo momentas, kai keli pažįstami metėsi vegetarystėn ir ėmėsi save laikyti aukštesnės rasės atstovais. Neva: “Tu valgai mėsą??? Vėžiu susirgsi.” arba “Mes tai to gyvulinio šūdo nebevalgom…”. Su bėgimu gi pati vienu momentu pajutau: “Tu nebėgioji? Mmm… Aš tai bėgioju, jaučiuosi super-uber-ultra-nenormaliai-žiauruminiškai-kosmiškai-haripoteriškai gerai.” Suprask, irgi rasė. Katra gi, kaip ir socialinių tinklų žvaigždelos, niekada nepraleis progos bėg-asmenukei. Ir dar vienai. Ir dar, užtvirtinimui 🙂 Aš čia, jeigu ką, apie save, bet jei matote analogiją, drąsiai taikykit ir sau.

Pagalvojau, kas bus jei niekam nesakysi, kad bėgi? Nerašysi, nekomentuosi, apsimesi, kad tavęs ten nėra, bet slapčia būsi? Aj, irgi gerai. Tiksliau, tas pats. Mane supras vieniši vilkai, ar ne, Zuiki? (Anas irgi pasislėpė, nežinia kuriam laikui).

Visgi nedrąsiai iškišu galvą iš savo urvo, pasimarkstau ir… ką, atseit jau tuoj 2015-ieji? Tai su jais, brangieji bėg-ir-nebėgdraugiai, visus myliu, gerbiu ir linkiu gerų metų, net jei valgot kiaulieną, išgeriat po litrą alučio ant sofos, asmenukinatės ar bėgant eilinį sykį kalnan ir laikot jį menkaverčiu priešu. Galop, svarbiausia laimė ir džiaugsmas tuo, ką darai. Niekam nelinkėsiu įgyvendinti savo ultra maratoninių planų, nes tie, kas juos planuoja, jau beveik juos ir padarė. Palinkėsiu valios ir drąsos pirmiems kilometrams. Žinokite, net ir nubėgus tūkstančius kilometrų, aš vis dar puikiai pamenu, koks sunkus pirmasis kilometras. Tai ištvermės ir kantrybės jam.

Naujųjų metų rezoliucija

 

Net jei tas “kilometras” ir ne bėgant 😉

Lapė dar parašys, jei ką, čia ne atsisveikinimas. 🙂

Advertisements

4 thoughts on “Nauji metai, seni metai

  1. Bėgiko dienoraštis

    Pats šiuo metu esu situacijoje, kai nebėgimas teikia daugiau malonumo nei bėgimas, todėl patiko čia išsakytos mintys. Gerų artėjančių metų ir naujų iššūkių, bet nebūtinai bėgime 🙂

    Reply

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s