Monthly Archives: February 2015

Organas

Tiesmukai žiūrint, bėgikas jaučia viską: raumenis, sąnarius, smegenis ir paskiausiai organus. Ar ne? Pavyzdžiui, skrandį.

O jei pajuntat širdį? Gerklėj? Variantai čia keli: jus vejasi dantytas keturkojis arba… Arba jums smarkiai pradeda trūkti kokio nors mikroelemento. Pavyzdžiui kalio.

Pamenu, kai įsivasarojus man skausmingai sutraukdavo blauzdas. Tada pingviniškai nulingavus iki vaistinės įsigijau tirpaus magnio pakuotę ir mėšlungiai baigėsi. Vaistininkė sakė, kad su prakaitu iš organizmo pasišalina šis reikalingas elementas – bėgiojant karštyje tai dažna. Pasižymėjau, pamoką išmokau, profilaktiką vykdau.

Dabar gi sužinojau, kurioje mano kūno vietoje visgi yra širdis. Ji man apie save pranešė anaiptol ne bėgant, ne užsiimant kokia fizine veikla. Pajutau “maudimą” esant ramybės būsenoje, jei galima vadinti “ramybe” mano chaotišką ir kupiną įvairiausio streso pastarųjų metų gyvenimą.

Per daug nesiknaisiojant detalėse, nuėjau vėl į vaistinę. Sakykit ką norit, esu iš tų, kurie tik beveik nusilaužę koją nueis pas gydytoją. Žinau, kad blogai, žinau, kad pasėkmės ir taip toliau… Žinau, kad elgiuosi vaikiškai ir pati kalta, kad taip nutinka. Bet leiskite papasakoti.

Taigi, nuėjau į vaistinę, kuri yra beveik vidutinio prekybcentrio dydžio. Taip padariau specialiai, juk galėjau pasirinkti mažesnę vaistinę arčiau namų/darbo. Nuėjau į didžiausią man žinomą, nes:
1. Ten daug lentynų, už kurių galiu pasislėpti, ko man reikia pasiimti nepastebėta kitų bei greitai nulėkti link itin uždaros kasos;
2. Ten daug žmonių, kurie skuba, perka ir tikėtina, kad nieko nenustebins mano pasirinkimas.

O slaptumo priežastis absoliučiai idiotiška – man labai nuoŠIRDŽIAI gėda ir apmaudu, kad aš, sportuojantis žmogus, einu ieškoti lašų širdžiai stiprinti. Ar bet ko, kas sumažins maudimą. Taigi, tykinu strategiškai pasirinktu maršrutu – pro kosmetikos skyrių, kuriame apžiūriu gydomųjų šampūnų etiketes (o iš tikrųjų žvalgausi į lenteles, rodančias kur man reikalingo organo pagalba). Pamačius, kad esu nepatogioje vietoje, keičiu poziciją ir judu link dantų priežiūros priemonių. Čia išsirenku balinamąją dantų pastą ir tuo pat metu sunerimstu, kad nematau ko man reikia, tiksliau, informacinės lentelės palubėje nei kiek nepadeda. Na gerai, slenku palei vaistų lentynas ir bandau ramiu veidu orientuotis tarp pavadinimų: čia lyg ir nuo viduriavimo, virškinimui, akių lašai, alko-stop, pampersai… Žodžiu, trinuosi prie lentynų ir mano veidas išduoda, kad iš paskutiniųjų bandau susigaudyti, kame kampas. Nerandu. Pasitikėjimo savimi išraišką pakeičia desperacija ir aš jau bandau sugalvoti kokią nors istoriją, kaip priėjus prie konsultuojančios darbuotojos pameluosiu, kad mano senai močiutei va reikia… Skamba visai nekaip… Ir staiga bac – širdies lašai! Tiesiu ranką link dėžutės ir girdžiu balsą už nugaros: “Laba diena, gal galiu kuo padėti? Panašu, kad kažko ieškote.”

Mano skruostai dailiai prinoksta ir sukurta močiutės istorija nugula atminties aklojoje zonoje – atsisuku į vaistinės darbuotoją ir parodau jai savo natūraliausią įmanomą išraišką, kurios nesuvaidinsi. Esu susigėdusi, skaisčiai įraudusi ir išpyškinu jai teisybę – man maudžia širdį, aš bėgioju, bet darbe daug stresuoju, prastai miegu, prastai valgau ir žo, ieškau lašų širdžiai. Mano netikėtas atvirumas man padaro įspūdį, bet vaistininkei ne – ji man pasiūlo išbandyti tirpaus kalio kursą. Aš sutinku, paimu dėžutę ir nuspūdinu link kasos.

Kalio kursas jau beveik link pabaigos, naktį sapnuoju zombius, širdis kartais apie save primena. Daviau sau pažadą po kurso nueiti pas kardiologą. Žinoma, jei kalis nepadės. Žinoma, slapta ir pasieniais, tolimiausiu keliu link kabineto, apsimesdama, kad čia ne man reikia.

Blogiausia, kad įtariu ne tą organą gydanti, bet ir riba tarp šių dviejų kartais sunkiai pastebima – kas čia pasakys, su širdim ar su galva man negerai.

Hau!

Advertisements