Monthly Archives: March 2015

Smegenų vingiai

Specialiai google’inau ieškodama kam reikalingi tie vingiai. Neva – mąstymui? Intelektui? Kaip manote, Jūs tokius turit?

Šiame “netikėjimo” amžiuje (neblogas straipsnis ta tema kovo mėnesio National Geography Lietuva) kūno anatomija tarsi klausimų ir nekelia, nors… Nemačiau. Kaip ir širdies savo nemačiau, kaulų, organų ir t.t. – galėčiau netikėti, kad jie yra. Bet tikiu. Tikiu, kad mano smegenys funkcionuoja taip, kaip teigia gydytojai/mokslininkai/wikipedia. Amen.

Norėtumėte pamatyti kurią nors vidinę savo dvasios namų dalį? Smalsu? Kažkodėl rašydama šiuos žodžius įsivaizduoju surauktus skaitančiųjų antakius ir bandymą pajusti, kur link čia ta rudoji suka.

Galvoju, kad jei ne žmogaus žingeidumas ir smalsumas, progresas nebūtų toks greitas. Ar smalsumas turi ką nors bendro su instinktu? O atsargumas arba noras išgyventi?

Dabar užduosiu retorinį klausimą – kuriuo vingiu naudojatės, kai bėgate visiškoje tamsoje, neapšviestu keliu, ne šaligatviu ir ne ta kelio puse, neturėdami jokio, anei mažulyčiausio atšvaito? Neatsakykite, žinau – tuo, kurį prisėdate.

Atsiprašau už gruboką retoriką, bet toks elgesys man primena varles, migruojančias iš vieno lauko į kitą per judrų kelią. Daliai varlyčių baigiasi tuo, kad bėgdama pro jų kaulelių ir mėsos krūveles dar gerai pagalvoju, koks čia buvo gyvis. Bet lyg ir evoliucionavom labiau už varles, lyg ir galvomis naudojamės ne tik tam, kad feisbukus skrolintume nykščiu savo naujam aifoune.

Aj, nemoralizuosiu, neaiškinsiu, kokia atšvaito/švieselės/teisingos kelio pusės pasirinkimo svarba, kiek streso nelaimingas įvykis sukeltų mažiausiai dviems šeimoms ir t.t. Jums gi smagu bėgti tamsoje – jaučiatės nakties valdovai, matantys tamsoje (nesvarbu, kad apžilpstat nuo mašinos šviesų kaip medžiojamos stirnos), drąsūs, laisvi, nerealūs. Tiesiog kaip iš Nike reklamos apie naują bėgimo batų modelį ar tympų kolekciją. Varlės irgi gana gerai jaučiasi, migruodamos pas naujas pasijas, kol jų nesutraiško ratai.

P.S. Svarsčiau parašyti apie smegenis tų, kurie su saldžia šypsenėle veide pervažiuoja per pačią giliausią balą, kad pamatytų, kaip visas pavasarinio lietaus ir gatvės mėšlo pliūpsnis užlieja to nesitikintį (jų požiūriu) bėgiką. Arba apie tuos, kurių Gučis ir Armanis kas kartą segasi man į blauzdą parke, kuriame vedžioti šunis apskritai draudžiama. Bet nugalėjo bėgikai, kurie, labai tikiuosi, skaito internetus ir kurie, mano siaubingam nusivylimui, laksto aukščiau aprašytais metodais. Rimtai, žmonės – Jūs stebinat. Jeigu galite logiškai suformuluoti, kodėl taip idiotiškai elgiatės ir erzinate vairuojančius – mielai lauksiu Jūsų komentarų ir laiškų. Nes kad suprasčiau savaime, man, matyt, nepakanka vingių.

Ir visai ne Hau.

Advertisements

47 karmos taškai

Dažnai susimąstau, gal greičiau suabejoju, ar verta man rašinėti čia, šiame blog’e. Ne tiek svarstau ar mano mintys ir patirtys kam nors įdomios, kiek susvyruoju ties pateikimu – gramatika, stilius, pagarba kalbai. Tiesa ta, kad lietuvių kalba lanksti (ir kai kuriomis prasmėmis “lankstėja” nuolat) ir todėl leidžiu sau šiek tiek nenorminės plastikos. Nesu kalbininkė, literatė ar dar kokia kalbos aristokratė, tad jaučiu atsakomybę keliomis kalbos išraiškos kryptimis – gerbti lietuviškuosius rašmenis, savo įrašus prieš publikuojant perskaityti bent kelis kartus išrenkant klaidas ir… na, paprastai tariant, panaudoti tuos niekingus 47 procentus (valstybinio lietuvių kalbos egzamino įvertinimas) pagal paskirtį. Skaičius nekoks, ar ne? Taigi. Šį skaičių vertinu kaip vieną didžiausių gyvenimo pralaimėjimų ir tik dabar, praėjus po egzamino daug laiko, įžvelgiu tame daug paradoksų. O pralaimėjimas tame, kad tikėjausi 100.

Aha, svarstau, kaip gi su sportiniais skaičiukais, procentukais? Kur buvo didysis nusivylimas?

Su bičiuliu prieš kelias dienas diskutavome apie varžymąsi. Galvoju, argi treniruotės prieš varžybas neprimena pasiruošimo egzaminui? Na, bėgioji pagal programą arba kokį nors susifantazuotą planą, spaudi save kažkokiam rezultatui, stoji į startą, praleki, finišuoji, esi 104 arba 345 vietoje, džiaugiesi. Arba ne. Gauni 47 procentus karmos taškų savo šūdinam pasirodymui, jei esi nuo galo penkioliktas, arba 76 procentus, jei esi nuo priekio šimtasis. Galiausiai bandai prisiminti (arba save guosti) nuo ko prasidėjo viskas – nuo vieno vargano kilometro, kurį bėgdavai 9 minutes susiėmęs už šono, o dabar save plaki, nes pusmaratonį nubėgai ne per planuotas 2 valandas, o per 2:14.

Gerai, prisipažinsiu, pastaraisiais metais, tiksliau, po praeitų metų Kauno pusmaratonio man pasidarė taip saldžiai vienodai ant rezultato, kaip norėčiau, kad būtų buvę vienodai, kai pamačiau lietuvių kalbos egzamino procentus.

Na gerai, baisiai stiprus mano nenoras varžytis ir siekti kažkokio rezultato. Buvo neilgas laikas, kai vis paišydavau savo darbo knygoje visokius skaičius dienose, kiek ir ko per kiek ir kaip. Nepavykdavo, savaitę nebėgdavau, kažkokie negalavimai, vėl užsiturbinimas. Desperacija ir nuolatinis emocinis meilės/nemeilės bėgimui bangavimas. Džiaugiuosi, kad ne kiekvieną kartą lėkdavau rašyti naujo įrašo čia 🙂 Kartais prasmingiau patylėti.

Galvoju, kad dabartinis mano bėgimas panašus į rašymą – parašau, pagalvoju, ištrinu. Pabėgioju, pailsiu, patyliu. Vėl pabėgioju. Patyliu. Jei įrašą perskaitau kelis kartus prieš publikavimą, tai lėtai bėgu irgi kelis kartus prieš greitesnį bėgimą. Paskui truputį nebėgu, tada vėl lėtai lėtai ir greičiau. Mano “greičiau” dažnam Jūsų pasirodytų ypač lėtai, bet šį kartą aš nepretenduoju net į tuos 47 procentus – nes nei reikia, nei noriu vėliau ieškoti paradoksų.

Žinau, kad pažadėjau draugams (Saldi Druska ir Ristele), kad dalyvausiu su jais Kauno Pusmaratonyje, bet, draugai, tikiuosi nesupyksit, jei ten ir dalyvausiu, tai tik dėl “selfio į feisbuką” ir Jūsų, bet ne dėl skaičių. 😉 Jums teks valandėlę manęs palaukti finiše.

Hau!