47 karmos taškai

Dažnai susimąstau, gal greičiau suabejoju, ar verta man rašinėti čia, šiame blog’e. Ne tiek svarstau ar mano mintys ir patirtys kam nors įdomios, kiek susvyruoju ties pateikimu – gramatika, stilius, pagarba kalbai. Tiesa ta, kad lietuvių kalba lanksti (ir kai kuriomis prasmėmis “lankstėja” nuolat) ir todėl leidžiu sau šiek tiek nenorminės plastikos. Nesu kalbininkė, literatė ar dar kokia kalbos aristokratė, tad jaučiu atsakomybę keliomis kalbos išraiškos kryptimis – gerbti lietuviškuosius rašmenis, savo įrašus prieš publikuojant perskaityti bent kelis kartus išrenkant klaidas ir… na, paprastai tariant, panaudoti tuos niekingus 47 procentus (valstybinio lietuvių kalbos egzamino įvertinimas) pagal paskirtį. Skaičius nekoks, ar ne? Taigi. Šį skaičių vertinu kaip vieną didžiausių gyvenimo pralaimėjimų ir tik dabar, praėjus po egzamino daug laiko, įžvelgiu tame daug paradoksų. O pralaimėjimas tame, kad tikėjausi 100.

Aha, svarstau, kaip gi su sportiniais skaičiukais, procentukais? Kur buvo didysis nusivylimas?

Su bičiuliu prieš kelias dienas diskutavome apie varžymąsi. Galvoju, argi treniruotės prieš varžybas neprimena pasiruošimo egzaminui? Na, bėgioji pagal programą arba kokį nors susifantazuotą planą, spaudi save kažkokiam rezultatui, stoji į startą, praleki, finišuoji, esi 104 arba 345 vietoje, džiaugiesi. Arba ne. Gauni 47 procentus karmos taškų savo šūdinam pasirodymui, jei esi nuo galo penkioliktas, arba 76 procentus, jei esi nuo priekio šimtasis. Galiausiai bandai prisiminti (arba save guosti) nuo ko prasidėjo viskas – nuo vieno vargano kilometro, kurį bėgdavai 9 minutes susiėmęs už šono, o dabar save plaki, nes pusmaratonį nubėgai ne per planuotas 2 valandas, o per 2:14.

Gerai, prisipažinsiu, pastaraisiais metais, tiksliau, po praeitų metų Kauno pusmaratonio man pasidarė taip saldžiai vienodai ant rezultato, kaip norėčiau, kad būtų buvę vienodai, kai pamačiau lietuvių kalbos egzamino procentus.

Na gerai, baisiai stiprus mano nenoras varžytis ir siekti kažkokio rezultato. Buvo neilgas laikas, kai vis paišydavau savo darbo knygoje visokius skaičius dienose, kiek ir ko per kiek ir kaip. Nepavykdavo, savaitę nebėgdavau, kažkokie negalavimai, vėl užsiturbinimas. Desperacija ir nuolatinis emocinis meilės/nemeilės bėgimui bangavimas. Džiaugiuosi, kad ne kiekvieną kartą lėkdavau rašyti naujo įrašo čia 🙂 Kartais prasmingiau patylėti.

Galvoju, kad dabartinis mano bėgimas panašus į rašymą – parašau, pagalvoju, ištrinu. Pabėgioju, pailsiu, patyliu. Vėl pabėgioju. Patyliu. Jei įrašą perskaitau kelis kartus prieš publikavimą, tai lėtai bėgu irgi kelis kartus prieš greitesnį bėgimą. Paskui truputį nebėgu, tada vėl lėtai lėtai ir greičiau. Mano “greičiau” dažnam Jūsų pasirodytų ypač lėtai, bet šį kartą aš nepretenduoju net į tuos 47 procentus – nes nei reikia, nei noriu vėliau ieškoti paradoksų.

Žinau, kad pažadėjau draugams (Saldi Druska ir Ristele), kad dalyvausiu su jais Kauno Pusmaratonyje, bet, draugai, tikiuosi nesupyksit, jei ten ir dalyvausiu, tai tik dėl “selfio į feisbuką” ir Jūsų, bet ne dėl skaičių. 😉 Jums teks valandėlę manęs palaukti finiše.

Hau!

Advertisements

4 thoughts on “47 karmos taškai

      1. padugnini

        Neeee. Nū, tiesiog tu į tekstą žiūri pagarbiai. Kaip ir po mitingo išdrabstytas bilekur tautines vėliavėles. Aš kaip dienoraštį rašau. Paskui tipo paskaitysiu. Kadanors.

      2. lapebega Post author

        Geras, aš kaip tik tas veliavėles buvau per kovo 11 prisiminus, pagalvojau, gaila kad šiemet nesusibėgom. Visai buvau pamiršus tą mintį.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s