Monthly Archives: April 2015

Nebėgantis žino geriau

Ar žinote, kad už bėgiką apie bėgimą visada geriau žino nebėgantys žmonės? 🙂

Viena iš man labiausiai patinkančių visažinystės apraiškų yra frazė: “taigi susivarysi sąnarius! Visi bėgikai susivaro!” Dar priduria, kad tatai man įvyks greitai. Aš tuomet nusistebiu, kokia laimė ištiko nebėgantį pažinoti visus bėgikus, susivariusius sąnarius. Oho. Ir vis laukiu, kada tas susivarymo momentas įvyks. Žmonės mėgsta susieti pavienius atvejus su VISAIS atvejais – tarkim, vienas pažįstamo pažįstamas, girdėjo, kad turėjo operuotis kelį. Girdėjo, kad jis bėgiojo, buvo sportininkas. Vadinasi, sąnarys “parėjo” bėgant, vadinasi, ir tau taip bus. Greitai.

Dar labai dažnai nebėgantys sako, kad jie irgi yra bėgioję. Kažkada, prieš kokius 13 metų, išėjo į parkelį pabėgioti. Bet nesąmonė tas reikalas, žiauriai neįdomu, nubėgo jie tada belekiek, bet jų tas sportas nei kiek nesužavėjo (sako išpūsdami cigarkos dūmelį).

Dar nebėgantys mėgsta patarinėti avalynės klausimais (net jei ir neklausei jų apie tai). Sako: “bet tu žinai, kad bėgiot reikia su specialiais batais (nesvarbu, kad bėgi jau penkti metai ir per metus sunešioji po 2-3 poras asicsų, NB, mizunų, bruksų, salomonų ir t.t.), tai va, žinok, ten turi būti tokie su paminkštinimais, specialiu padu ir visai kitokie, negu į kačialkę.”

Nebėgantys kartais pademonstruoja labai rinktines ir specifines žinias, sakydami: “o tu žinai, kad bėgikai kartais vemia per maratonus? Griūna, voliojasi šalikelėse, o kai kurie net vemia. Nes nuo krūvio belekaip organizmas sugriūva, paskui reabilitacija užtrunka ilgai ir kainuoja tūkstančius. Žodžiu, sveikatai tai peilis tas bėgimas…”

Kartais pasidalina kokio labai gero savo draugo patirtimi, kai prasitari (netyčia, nes žinai kuo tas prasitarimas baigsis, bet matyt labai norėjai pasisakyt, pasidžiaugti ar ką), kad ketini bėgti maratoną pirmą kartą (maratonu aš vis dar vadinu 42km195m). Tada išdidžiai, tarsi patys būtų bėgę, pasakoja kaip ten jis verkė finišavęs, kaip viską jam skaudėjo ir kaip tris dienas nepaėjo. Tada įsidrąsinęs paklausi, kiek tas žmogus treniravosi tada? Atsako, kad pusmetį NET. Hm… Iš to plaukia dar kartais toks maloniai motyvuojančiai nuteikiantis klausimas – tai jei tu bėgioji jau tris metus, kodėl dar nenubėgai maratono? Nes tas jo draugas tai toks stiprus, ištvermingas ir visaip kaip šaunuolis, o tu va lakstai lakstai tuščiai… Žmonės per tiek laiko olimpiečiais tampa, jeigu ką 🙂
Šis pasakojimas dažnai kartojamas bent keletą kartų (aišku, skirtingu metu), kad gerai įsimintum ir apmąstytum (nors ir sekantį kartą galėtum žodis žodis atpasakoti tą verkimo ir skausmo istoriją. Svetimą, tau pačiam nepažįstamo žmogaus.).

Būna ir tokių frazių iš tos gilios išminties ir patirties: “Bet tu savižudis, žinok” (čia kai kokiam nors būrelyje draugų visi kalba apie savo sportines veiklas, ir tu neapdairiai iš inercijos lepteli, kad vakar nubėgai 15km). Ok, žinosim.
Arba: “Bet juk tu žinai, kad maratonas tai maždaug 40 kilometrų..?”
“Tai kodėl nebėgai maratone savaitgalį?” (nors savaitgalį, vyko, pvz.: varžybos “Bėk už Kauną”, kurioje nebuvo maratono distancijos. Pusmaratonio irgi nebuvo.)
“Aš tai bėgioti negaliu, mano stambūs kaulai/genai ne tokie/aš vaikystėje buvau koją susilaužęs. Tau išeina, nes tavo tėvai kūdi.”

Galvoju, kad nieko čia juokinga. Žmonės remiasi savo arba aplinkinių patirtimi, o ji dažnai papuola nekokia. Kažkas vėmė, kažkam trauma, kažkas tris dienas verkė. Žmonėms juk neužsifiksuoja geri dalykai, ar ne? Nes, tarkim, esi geras pavyzdys – bėgioji sau sėkmingai be traumų jau šeši metai, rezultatai gerėja, jautiesi puikiai, tau nebeskauda nugaros ir nepameni, kada paskutinį sykį slogavai. Deja, apie tave niekas nepasakos kitam bėgikui, nes bėgimas juk yra visaip kaip žalojantis dalykas. Bent jau nebėgantys taip nori galvoti.

Kažkaip man čia išplaukia vieno rašytojo ir žurnalisto pateiktas stereotipų pavyzdys (neminėsiu pavardės, nes jis labai garsus, ir jei paminėsiu, visi galvos, kad siekiu populiarumu pasinaudoti 🙂 ). Jis savo knygos pristatyme pasakojo apie žmonių įsitikinimus, kad kokakola yra labai blogai, nes joje ištirpsta įmestas dantis. Kai tiems žmonėms pasakai, kad apelsinų sultyse tas pats procesas įvyksta daug greičiau, jie trumpam pasimeta, ir galiausiai vistiek pasako, kad kokakola vistiek yra blogai. Nu gal tada ne dėl to tirpimo, bet dėl ko nors kito. Ir aš čia ne apie tai, kad kola yra sveikas gėrimas. Aš čia apie stereotipus, kurie kartais labai abejotini, bet visuomenėje maloniai sukramtomi.

Būna Jumi taip? Pasisakykit, Lapė kolekcionuoja tokias įdomybes 🙂

Advertisements

Bėg-šizo

O Jūs kartais įsivaizduojate save dalyvaujantį Iron Man’e? Turiu galvoje tokį scenarijų: bėgate sau 7km treniruotę ir klaidžiojate mintyse, svajojat, kaip galingai plaukiat, paskui gūsingai praminat beveik 200km ir nušokę nuo sėdynės praskriejat tuos niekingus 42… Tada atsipeikėjat, kad dar tik trečias kilometras, o šone jau dieglys.

Arba dar vienas sapnas bebėgant  – bėgat palei ilgą gatvę, pvz. kokiais Savanoriais ar Raudondvario plentu (Kaunas). Bėgat pro stotelę, nuo kurios pajuda troleibusas. Jūs susimirkčiojat su vairuotoju ir spaudžiat iš visų jėgų, kad tik troleibusą aplenkt iki kitos stotelės. Tada vos ne kartu finišuojat, vairuotojas atidaro dureles ir iškiša Jums ultra draugišką high five.

Aj, dar vienas man labai patinkantis miražas – maratono finišas. Visokie scenarijai būna, pavyzdžiui: finišuojat, o ten visi nustebusiais veidais, nes visai ne Jūsų laukė pirmojo. Kažkas sveikina, kažkas bando suprast kaip šitam no name’ui pavyko aplenkti visus tuos stajerius? Atbėga visiškai išmuštas iš vėžių profas, o Jūs puikuojatės, triumfuojat, Jus kalbina žurnalistas… Arba varot iš paskutiniųjų, finišuojat, puolat ant kelių ir verkiat verkiat, aimanuojat (čia pirmiems kartams). Jums ant kaklo kabina medalį ir Jūs jau beveik nirvanoj.

Gerai ar blogai yra sukt mintyse tokius filmus, nors ir risnoji dar tik penktą kartą savo gyvenime 7 minutės kilometrui? Man atrodo, tai yra be proto fainai. Tos mintyse gimstančios istorijos gana smagiai motyvuojančios, ypatingai jos gerai veikia norint nukreipti dėmesį nuo vis sunkėjančių kojų. Nepaisant absoliučiai kitokios realybės ir to, kad tai visai absurdas (žr. pačią pirmąją fantaziją).

Va lapė galvoja apie maratoną. Galvoja ir vynioja mintyse nemenką kino ritę. Vieną dieną fantazijose ji finišuoja iškeltomis rankomis, kitą dieną jau finišuoja galingu spurtu. Vakar lapė finišavo tiesiai galingam actekų zikuratui (nebūtinai adekvačiai panaudoti pavadinimai) į vietoje laiptų užsičiaupinėjančius nasrus. Kadangi pavyko gerai finišuoti, tai ji įbėgo tiesiai zikuratui į gerklę, dantų išvengė. Beveik šizofreniškas vaizdelis 🙂

Būna dar sapnai, ten gi situacijos dar geresnės – visi startuoja, o tu niekaip negali pajudėti. Matai visus nubėgančius ir galvoji, kaip pasivyti, nors nejudi iš vietos. Tolsta nugaros, tolsta…
Arba kažkodėl iki starto turi bėgti nuo namų, pakeliui daug tvorų, kurių negali apeiti niekaip, turi perlipti, susiplėšai timpas tokioje pikantiškoje vietoje, kad pro skylę matosi laimingieji talismaniniai apatiniai su Simpsonų personažu… Vis žiūri į laikrodį ir matai, kad žiauriai vėluoji, todėl nusprendi negrįžti namo persirengti, velniop ta skylė.
Arba pasiklysti, nerandi kur visi nubėgo, nežinai kur finišas – čia paskutinysis mano toks buvo. Jau turiu sukti link paskutiniųjų kilometrų, bet esu kažkokioje stotyje, nesuprantu net į kurią pusę bėgti. Mane pasiveja dar kelios nieko nežinančios merginos, bet aš tada jau net galvoju, kaip man rasti kelią pirmai ir jas aplenkti, nors ir didžioji dauguma bėgikų jau seniai finišavo.
O kaip tas nuolat sapnuose nukrentantis dešinysis batas? Arba jo padas? 🙂 Vienam tokiam sapne nusprendžiau, kad man gana, jei jau jie taip dažnai krenta, tai aš galiu bėgti ir su vienu batu.
Dar buvo toks, kad bėgant varžybose būtinai turėjau iki finišo suvalgyti mamos keptus kotletus. Na būtinai, nėra kito varianto. Arba suvalgai ir finišuoji, arba nesuvalgai ir feilini.
Dar kartą bėgau prieš visus, nes kažkodėl tik man vienai buvo aišku, kad jie ne į tą pusę bėga. 🙂

Nežinau, ką tokie dieniniai ir naktiniai sapnai sako – daug apie tai galvojama (aišku, visada daugiau galvoju nei darau), o gal tai pasąmonės pratybos? Kad ir kas tai būtų, galvoju, pasidalinsiu, net jeigu skaitantys tokių fantastikų ir nepatiria. Tiesiog.

Hau sapnuojantiems ir fantazuojantiems, tikiuosi aš ne viena tokia 😉

P.S. Laukiat savaitgalio Kauno lakstūnai? Žinau žinau… 🙂