Fantastika tiesiog

Neseniai bandžiau skaityti Stanislaw Lem “Futurologų kongresą”. Kūrinys nėra labai žinomas, jį galbūt atsimena vyresnės kartos mokslinės fantastikos romanų gerbėjai, nes tai pirmojo Eridano leidyklos šimtuko egzempliorius. Seniai leista, dar seniau rašyta ir labai labai utopiškai siurreali knyga. Kūriniui antrąjį kvėpavimą suteikė režisierius Aris Folmanas, 2013-aisiais pristatęs filmą “Kongresas”. Filme buvo panaudoti kai kurie knygos elementai, laimei ar nelaimei, bet ne nuosekliai.

Knyga prasideda nuo pagrindinio veikėjo komandiruotės ateivių pasaulyje su tikslu Žemę prijungti prie Kongreso, kuris neaišku kam ir ką lemia, bet tai lyg ir labai svarbu. Kongreso metu žemiečiai sulyginami su kirmėline rase ir apskritai, pasirodo žmogus evoliucionavo ir radosi tik kažkokio kvailo girtų ateivių pokšto dėka. Žodžiu, nesamonė. Personažas to sambūrio metu tai alpsta, tai slepiasi, tai imasi rankomis už galvos, nes stipriai jaučia savo menkystę visų tų aukštųjų rasių kontekste. Galiausiai herojus pabunda ir suvokia, kad sapnavo baisiausią savo gyvenime košmarą. 

Šias dvi kreivas pastraipas parašiau seniai, prieš keletą mėnesių ir jau net nebepamenu, kokiu tikslu, bet štai šiandien atsidarau wordpress’ą, skaitau ir… Prasmę matau 🙂

Prisimenant pasiruošimą maratonui, galiu pasakyti, ko tikrai nedariau. Arba ką tikrai labai nuoširdžiai ignoravau. Karštas dienas. Visą praeitą savaitę burdavau ir kalbėdavau užkeikimus dangui, žiūrėdama į gismeteo prognozes, kurios tarsi juokaudamos nuolat vienaip ar kitaip keitėsi. “Kad tik nebūtų karšta, nu plyz nereikia karščio…” – kartojosi ta pati mantra iki vakar ryto.

6 valanda, termometras rodo 16 laipsnių. Nieko jau nebebūriau ir tik atsidusau – pati kalta.

Pusryčiams suvalgiau sumuštinį su sviestu ir rūkytu sūriu ir išgėriau kavos puodelį. Prašau skaitančių rimtuolių nešiurpti – yra paprasta taisyklė, sakanti, kad prieš maratoną geriau neeksperimentuoti ir nedaryti jokių gastro nesąmonių. Prisieksperimentavau per ilgabėgius pakankamai. Mano skrandis su tipiškais statistinio lietuvio pusryčiais susidoroja visgi geriau, nei su chia, bananais, košėm ar dar kokiais velniais.

Iki starto likus 20 minučių dar sugurgiau vieną gelį, avietinį, skanų 🙂 Nežinau, kodėl, bet buvo gerai.

IMG_1097

Startavome. Gana ilgai užtrukau, kol išsprūdau į Karaliaus Mindaugo prospektą. Ten pagavau draugą ristelių mėgėją ir prikibau, kad taip ilgu bent jau pradžioje nebūtų. Bėgosi gana linksmai, kol nepavargę, tai net ir juokavom kažką… Juozapavičiaus prospekte pamatėm švieslentę su valandomis ir laipsniais. Sakau kolegai: “žiū, sugedus, 30 laipsnių rodo.” Paskui, su Tomu jau išsiskyrus, supratau, kad švieslentė netgi labai sveika.

Pirmąjį ratą nubidzenau be didesnių netikėtumų – karšta, bet įveikiama. Pirmieji nerimo uodai gelti pradėjo netoli Jonavos gatvės, kai pamačiau gulint bėgiką ir gydytojus aplink jį. Aišku, saulė tuo momentu jau kepino zenite, bet iškritusio žmogaus vaizdas įsismelkė į smegenis.

Gi mano vienintelė didžiausia bėda tą akimirką buvo ta, kad jau jaučiau pūsles ant pirštų, nors dar namuose buvau viską kruopščiai užsiklijavus. Kirtus pirmojo rato ribą sekundei supavydėjau finišuojantiems, sugaudžiau akimis savąją palaikymo komandą ir pareikalavau pleistro. Nusiėmus kedus pamačiau, kad situacija labai prasta, bet visiškai uždraudžiau sau apie tai galvoti tą akimirką. Užsiklijavau ir bėgau toliau. Mintyse kažką bandžiau įteigti sau, kad atseit: “čia tik kelios kiauros pūslytės, nieko baisaus, daugiau apie jas negalvojam.”

Karaliaus Mindaugo prospekte užklupo kažkokios nykios mintys, Juozapavičiaus prospekte mintys tapo juodos – savęs programavimas menko kas sekundę, pradėjau įsivaizduoti, kad mano kojų pirštai iš viso nebeturi odos. Aišku, vienok, mąsčiau apie vieną vienintelį dalyką, ignoruodama kitus, kas irgi nėra blogai – vandens trūkumo nepajutau, karštis pasitraukė į antrą planą, dešinės kojos maudžiantis kelis irgi atrodė juokas. Čia kaip tame nevykusiame anekdote, kur kažkas kažkam pasiūlo susilaužyti ranką, kad galvos nebeskaudėtų.

Kai maždaug 36-am kilometre pamačiau Pingvinaičius, dar turėjau įsitikint, ar ten tikrai jie, nes lyg ir suabejojau. Dialogas buvo toks:
– Lape, gal šaltos kolos nori?
– Aš gyventi noriu.
Kai dabar galvoju, tai turėjau galvoje, kad noriu išgyventi tą momentą, bet gavosi taip kažkaip ne visai tiksliai. Paskutiniai 6 kilometrai atrodė jau siurrealūs – kažkur nukaukė greitukė, mane ima beprotiškai troškinti ir pradeda vaidentis, kad stingsta raumenys. Pradedu jaustis kažkokia menka, kaip tas herojus iš “Futurologų kongreso”. Lyg ir norėčiau vemti, lyg ir prigulti šalia kelio. Čia pro šalį su dviračiu pravažiavo Lapinas, kažką man dainuodamas. Pamenu, kaip jam sakiau, kad “pas mamą noriu…” ir lyg ir verkti bandžiau. Tfu, nu ir emocijos mano.

Likus dviems kilometrams supratau, kad finišą pasieksiu. Po kokios geros amžinybės, bet pasieksiu. Slinkau, galvojau apie kūno netobulumą, apie jau finišavusius, apie tuos, kurie už nugaros. Galvojau apie tas frazes prie kilomerų atžymų – ačiū organizatoriams už jas. Pavyzdžiui, prie 5 kilometrų buvo klausimas: “Ar ne nuo 5 pradėjai?”, o prie 40 kažkas panašaus į: “liko dar pora”. Likus kilometrui prasilenkiau su finišavusiais vaikinais, ir jie taip nuostabiai žvaliai man sakė šaunuolė, jau nedaug, tuojau finišuosi. Jie net man plojo. Buvau įsitikinus, kad visiems man plojusiems kėliau nykščius, bet niekas iš pažįstamų mano šio judesio neužfiksavo – vadinasi, sapnavau, kad tą veiksmą darau.

Tada finišas.

Kartosiu.

Jau žinau, kaip užsivynioti pirštus sekantį kartą, jau žinau, kad ir karštų dienų ruošiantis reikia neignoruoti. Šiandien viską skauda, bet taip teisingai, kaip ir nusipelniau. Taip man ir reikia.
Kol užgis, mano pirštai atrodys štai taip. Ne taip ir baisu, kai pagalvoju, kaip atrodė vakar.

FullSizeRender (2)

Maratonas, neaišku kam ir kiek reikalingas, tačiau visi į jį nori patekti. Visos rūšys: stambūs, perkarę, neužaugos, išstypėliai, normalūs… Maratono metu būna svarstoma kiekviena kandidatūra: personažai ir alpsta, ir imasi rankomis už galvų. Išbandymu gali tapti bet kas: oras, pusryčiai, raumenys, nuotaika. Tik pabaiga geresnė: arba pabundi jau finišavęs, arba gauni antrą šansą. 

Ačiū Pingvinakojams, už tikėjimą manimi ir tokį tvirtą supportą, sveikinu su trečiuoju ir dėkoju Zuikiui už mano psichologinės būsenos stabilizavimą, kai norėdavau dėt į krūmus, Tomui, už 8 kilometrų kantrybę klausant Lapės plepalų, sveikinu Vytautą ir Padugninių, nes jie yra terminatoriai.
Ačiū Lapinui, nes jei ne jis, tai ir aš ne kažką.

O šiaip tai šventė didžiulė, tikiuosi nebėgusiems, bet stebėjusiems, taip pat buvo smagu. Galėčiau net lažintis, kad bent jau kas antro mintyse buvo susiformavęs klausimas: “ką čia tie bepročiai sugalvojo, gi taip karšta…” arba “nu jau man tai primokėt turėtų, kad bėgčiau šiandien” 🙂

Hau!

Advertisements

16 thoughts on “Fantastika tiesiog

      1. padugnini

        Baik tu, visks normalei. Gal biski kojos jaučiasi, o sekmadienį dėl nudegimo šaltis papurtė, tai su apsirengęs ir su storom vilnonėm namie vaikštinėjau. Darbe va tik kaip ufonautas jaučiuosi, kitas pasaulis: nieks nieko nežino, nesupranta, nevertina…

  1. Vita

    Sveikinu! Šaunuolė! Sekmadienį matydama be paliovos pliekiančią saulę, nerimavau dėl Kauno maratonininkų, bet jūs puikiai susitvarkėt su ja. Hm, man tikrai turėtų primokėt, kad bėgčiau tokiam karšty… ok, meluoju, iš tiesų pavydžiu drąsos ir žaviuosi tavimi ir visais Kauno maratono bėgikais 🙂
    Kur toliau? 😀

    Reply
  2. Aleksandra

    Labai smagu buvo skaityt! Nors gaila ir nutrintų kojelių, ir geliančių kaulų. Maratono bėgikai man kaip dievai. Kažkas fantastiško. Sveikinu, Lape, linkiu naujų iššūkių.

    Reply
  3. Gintaras

    Didelių svajonių ir jų išsipildymo.
    Šaunuolė Lapė ir kompanija, visi paminėti, ir už kadro, jūs – užsispyrę, ir ne tik.
    Kelintas šis buvo?
    Malonu girdėti, kad traumos traukiasi, sklaidosi. Tikiuosi, ir man taip bus.
    Linkiu greit atsistatyti, iki trasoje.

    Reply
    1. lapebega Post author

      Gintarai – ačiū, kad visada skaitote ir esate šalia. Man šis pirmasis. Išties, reikėjo užsispyrimo, kad pasiekti finišą. Drąsos tam išvis pasiryžti.
      Linkiu traumų pasitraukimo ir lengvų bėgimų. Hau.

      Reply

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s