XS dydžio motyvacija

Galvoju apie dydžius: jei užpakalis telpa į 34/36 dydžio džinsus, tai valio. Jei krūtinė įvertinama raide D – žiauriai gerai. Jei Tavo KMI yra “idealiam” intervale – pasisekė. Daug ką galime apibrėžti sąvokomis, skaičiais, trumpiniais, visus išmatuojamus dalykus… Bėgimo programėlė po kiekvieno pabėgiojimo “prašo” įvertinti savo pojūčius geltonais snukučiais – labiausiai išsišiepęs vadinasi nerealiai pavarei, toks apylinksmis jau reiškia nekažką. Galvoju, trūksta tiesiog geltono rutuliuko, be taškiukų ir brūkšnių, reikštų, kad šiandien savo jausenos įvertinti snukeliais nepageidauju.

Paskambinus trumpuoju numeriu gydytojai prašo skausmą įvertinti skalėje nuo 1 iki 10, jei žviegi 1000, vadinasi 9, nes jei dar surinkai numerį ir gebi kalbėti, 10 negali būti.

Jei bėgai keliuku miške ir priešais išbėgo miela dantyta šypsena pasidabinęs keturkojis, jo šeimininkas sako: “nebijok, jis tik žaidžia”. Žaidžia jis, tave pargriovęs į samanas. Tada grįžęs namo matuoji spaudimą ir matai skaičiukus, kurie vos telpa displėjuje.

Galvoju apie motyvaciją ir nerandu jai kažkokio matavimo. Reikia susigalvoti. Meilės irgi neišmatuosi, ji yra arba ne. Didelė arba neegzistuojanti. Juk negali mylėti “biški”. Jei myli tai myli. O su motyvacija – arba ji yra arba ne. Jei yra, bent “biški”, tai gerai. Toks XS’as. Na gerai, 34 dydis. 36, jei matuotumėm batais. 15 laipsnių šilumos. 45 laipsnių kampas.

Po maratono mano motyvacija bėgti staiga sumažėjo iki XS’o. Džiaugiausi tyliai, mintyse, niekam per daug nekiauksėjau apie tai – anoks čia laimėjimas. Krūva žmonių tuo pat metu baigė magistrus, doktorantūras, mokyklas, gavo didesnius atlyginimus darbe, baigė didelius projektus, iškeliavo į tolimus kraštus atostogauti. Dideli, L arba XL dydžio dalykai. Maratonas tai toks į M dydžio džinsus sutalpinamas reikalas, nėra čia ko krykštaut. Asmeninis, tau ir tik tau svarbus.

Galiausiai tariau sau, kad reikia visada turėti mintyse XL dydžio užmačias, kad jos neduotų gyventi. Kad nuolat griaužtų mano mintis, lupinėtų mano smegenų tapetuose skylę, platintų ją. Gera kažką įveikti, užbaigti, padaryti, bet geriau būti procese. Judėjimas iki maratono, dalyvavimas jame buvo XL, o štai finišas tapo M, tik jį kirtus. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai sau pripažinau – ruošiausi jam ilgai, mąsčiau, bėgau, džiaugiausi, liūdėjau, kai nepavyko. Kukliai pasidžiaugiau, kai pavyko. Tai kas dabar? Kur kitas mano XL planas?

Džiuginančiame jo susigalvojimo procese. Vertinčiau tuo geltonu išsiviepusiu snukeliu, kur bėgimo programėlėse. 🙂

Maždaug XL dydžio taikinių visiems linkiu. Jei jie sumenks iki M, tai taip ir turi būti – vadinasi laukia kiti, didesni. Turit jau dabar tokių? Pasidalinkit. Aš kai susigalvosiu, irgi parašysiu, literatūriškiau.

Hau.

P.S. Atostogaut varau, nelabai toli, maždaug 38 dydžio nuotoliu.

Advertisements

7 thoughts on “XS dydžio motyvacija

  1. Vita

    Maratonas man visad atrodė ir atrodo kaip XL pasiekimas. Kol nepamatau aplink ultras bėgiojančių ir joms besiruošiančiųjų. Tada pradedu galvoti, kad, hm, maratonas gal vis tik L. Ir tada išgirstu apie kokį pažįstamą įveikusį pilną Ironman’ą. Ok, tada M… ir gaunasi tokia pasaka be galo, nes vis randu žmonių, kurie gali daugiau, toliau, greičiau. O mano pasiekimai atrodo tokie XXS dydžio. Ir pykstu ant savęs, kad lyginuosi su kitais, nes juk mano pasiekimai turėtų būti matuojami mano pasiekimų skalėje, o ne visų pasaulio atletų. Bet kai jau savo atliktus dalykus savo skalėje vertini M, vadinasi žinai, kad gali toliau, greičiau, daugiau. O tai yra gerai. Atsiradus XL planui, motyvacija irgi iki XL išaugs.
    P. S. Ir nors mano užpakalis nei telpa, nei kada tilps į 34/36 dydžio džinsus, bet D dydžio krūtinė yra labai labai “nekažką”… maždaug XS dydžio gėris.

    Reply
    1. lapebega Post author

      Prajuokinai 🙂 kai su krūtine tik A reikalai, tai visi kiti atrodo kas tik nori, tik ne XS 🙂 bet kiekvienam savi matai ir dydžiai 🙂

      Reply
  2. Paulius Šeduikis

    Man maratonas (vis dar ruošiuosi savo pirmajam) iki praėjusio šeštadienio buvo L įššūkis. Tačiau, kai vietoj planuotų 31 km., vos sugebėjau įveikti 29 km, tai suvokimas, kad, norint galutinį tikslą pasiekti, reikia įveikti dar papildomus 13 km., maratoną padarė XL įššūkiu. Žodžiu viskas priklauso nuo atskaitos taško. Gali būti, kad po rugsėjo 13 d., maratonas ir man tebus M dydžio įvykis, bet kolkas dar yra daug reikalų.

    Reply
  3. Indrė

    Skaitau ir linksiu į taktą ”va va.. nu va vaaa nu grynai… ”
    Artėja antras ir bijau pratermozyt, nes ”tipo ai galiu nubėgt”, bet po pirmojo jau nebeina pasisakyt sau ”I wanna just finish”, bet jau nori ”snukelio”:)
    Motyvacija.. Nori paguosiu.. Kai kam dingsta ji savaitėms 😉

    Reply
  4. Bronius

    Nesuprantu tų, kurie vaikosi kuo ilgesnių distancijų. Taip pat ir tų, kurie pusiau eidami ir dusdami įveikia maratoną per 5-6 val. ir garsiai skelbia visam pasauliui, kad įveikė maratoną. Čia toks kaip ir siekimas kiekybės, bet ne kokybės. Kodėl renkamasi didinti ne greitį, o distancijos ilgį? Aš tai labiau gerbiu tą, kuris nubėga pusmaratonį per 1:30-1:40 (ir maratono gal net nėra bėgęs) nei tą, kuris maratoną įveikia per kokias 4 val. Manau, kad pirmasis fiziniu požiūriu yra stipresnis. Aišku, galima lavinti tą ištvermę bėgiojant vis daugiau ir daugiau valandų, tačiau kokia prasmė iš to begalinio avalynės ir kūno dalių dilinimo? 🙂 Aišku, nubėgau 50 ar 70 km skamba įspūdingiau nei nubėgau 20 km, tačiau kam norima tą įspūdį padaryti – sau ar kitiems?

    Reply
  5. Dainius

    Ta motyvacija… Jei ji tokia tokia labai labai tikra, iš vidaus, iš širdies, tokia labai didelio tikslo link vedanti (pakopa po pakopos) – tai tuo atveju motyvacija turėtų būti nekintamo dydžio – XXL. Bet jei tokia dirbtinė (kai save apgaudinėji, kad tau to tikrai reikia), tada labiausiai ją iki XS sumažina klausimas “O kam?”. Tarkim – labai reikia-norisi nubėgti maratoną – motyvacija didžiausio dydžio, tokia vau: bėgioji, domiesi, skaitai, maitiniesi atitinkamai, gyveni tuo… Ateina ta diena, nubėgi tą maratoną ir… Ir ką? Bėgti antrą? Wtf? O kam? Šimtą maratonų? O kam? Kad greičiau? O kam? Kad kažką aplenkti? O kam? Ultra? O kam? Tada nejučia, žiūrėk, jau ir XS dydis…Tada pradedi bėgiot šiaip sau, be motyvacijos, tiesiog žinodamas, kad tai naudinga tavo sveikatai… Kaip valgymas, gėrimas ir visi kiti, egzistencijai būtini, dalykai… Tada kurį laiką nepabėgioji ir matai, kad niekas nesikeičia. Pabėgioti? O kam? … Man rods, kad labiausiai motyvacija didelio dydžio išlieka tada, kai tikslas nėra susiijęs tiesiogiai su bėgimu ir ans (bėgims) yra tik priemonė, įrankis kažkokiam tikslui pasiekti. Profesionalus sportas, žinoma, čia netinka. Bet ir mes ne profesionalai. Mes tik žmonės su per mažais (arba ne tais) tikslais, jei siekiant jų (arba pasiekus) motyvacija sumenksta iki XS dydžio… 🙂

    Reply

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s