Platoniški reikalai

Platonas nebuvo iš tų, kurie lengvai pasiduoda chaosui – jam patiko, kai visi bėgikai buvo pasiskirstę rolėmis ir nei vienas nebandė keisti savo distancijos. Esi sprinteris? Tai ir būk juo iki gyvenimo galo, jei treneris taip pasakė. Aristotelis būtų nuolaidesnis – jei jau yra toks įstatymas, numatantis, kas yra maratonininkas, o kas ultra, tai visi gražiai ir savanoriškai jam paklūstam. Konstitucinis bėgimas, vadinasi. Seneka buvo nusivylęs visais savo auklėtiniais, ypač Neronu, todėl būtų mielai skyręs jam didesnius krūvius, bet bijojo, kad šis “perdegs”. O štai kinikai nematė prasmės elgtis mandagiai ir prie starto linijos visus išstumdydavo į šonus. Keista, vienok, nes po starto pasukdavo priešinga trasai kryptim ir apsimesdavo, kad nė nesupranta, ko visi stebisi. O visi stebisi, nes lyg ir varžybos turėjo vykti… 

Teisingai atspėjot – bėgimas kol kas užmestas už filosofinių veikalų krūvos. Dar ir už psichoanalitinių skaitinių, propagandos rašinių ir taip toliau. Prisipažinsiu – bėgu, bet tik mintyse ir pirštais per klaviatūrą, kai reikalas link atsiskaitymų pasisuka. Tapau vėl studente ir vėl kremtu tas šaknis, kurios karčios. Bėgimas manyje susidūrė su laiko ir kantrybės išbandymu, bet keisčiausia, kad tas reikalas gana stipriai įsišaknijęs. Visgi nėra nė dienos, kad nepasvarstyčiau apie tai, išgirdus kokį nors “gabalą” nepagalvočiau, ar jis tiktų į mano garso takelį bėgimui, nepaskaityčiau ko nors susijusio, nepaspaudaliočiau nuorodų internete… Nors bandau vis pasukt save kuria nors kita linkme:

– Ej, o gal joga, kad tu tokia nervuota?
– Ne ne ne… Joga, man, juokauji, Lape?
– Gerai gerai… O kaip baseinas?
– Baseinas gerai, bet tik po bėgimo.
– Kendo? Davaj išbandom?
– Ok, kai nebegalėsiu bėgioti, gerai?
– Tai gal eik pabėgioti?
Pala, Žižeko dar neperskaičiau…

Kol kas viskas šitaip, bet aš nusiteikus optimistiškai. Daviau sau laiko įsibėgėti iki pirmos sesijos pabaigos, o tada jau… BAM! Svarstau, gal padaryti kaip pernai: užsiregistruoju maratonui ir nėra kur dėtis? Skamba kaip planas, kuriam tikrai nepritartų Ciceronas. 😉

Hau, pasibėgiotojai.

Advertisements

2 thoughts on “Platoniški reikalai

    1. lapebega Post author

      Padugnini, fainai, ačiū. Žinai aš kaip tikra Lapė, prieš visus miške mandravoju. Kai kojų greitumu nieko aplenkt neišeina, tai bent minties aštrumu bandau “konkuruot”. Bet dar tik bandau. Diogeniškai.

      Reply

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s