Monthly Archives: July 2016

Nemėgstu braškių

Taip, tai tiesa. Prisipažįstu ir man ne gėda. Gydytis nuo “nemėgimo” kiekvieną vasarą vis pabandau ir jau 27 metai kaip niekas nesikeičia. Nemėgti braškių ir tas pats, kas nemėgti kačių, mažų vaikų, ledų, suknelių, Beyonce ar dar ko nors, kas yra visiškai miela/faina/skanuikinegaliu.

Dabar įsivaizduokite kas būna, kai kam nors tai pasakau:
– Tu rimtai? Taigi nenormali tu…
– O tu bent ragavai braškių? Nu paragauk dabar, šitos labai skanios.
– Meluoji, taip nebūna.
– Tai gal tu alergiška? (ne) Tai gal nueik išsitirk pas gydytojus…
– Valgyk braškes arba nebendrausiu su tavim daugiau.

Braškių nemėgimas yra lygiagretus bet kokiam kitokiam nemėgimui. Jūs identiškai nemėgstate anyžiaus, nemėgstate prasto savo batų kvapo, užvakarykščio maisto šaldytuve, chrizantemų arba kalijų, o gal netgi bėgimo. Kalbos apie tai jus verčia blokuoti girdimąjį aparatą ir išlaukti, kol nemėgstama tema/objektas/subjektas/garsas/kvapas bus eliminuotas iš artimos aplinkos.

Kai man išdidžiai kas nors pareiškia, kad nemėgsta bėgimo, nepasiūlau eit pas gydytoją ar “nu paragauti”, dažniausiai tik gūžteliu pečiais. Kai kukliai ir nuleidusi akis pasakau, kad nemėgstu braškių, pašnekovas drąsiai man pasiūlys ką tik nori, kad tik persimainyčiau.

_________________________________________________________________

Apie tai galėčiau papasakoti tiek pat, kiek kiekvienas bėgantis išgirsta iš kitų (nebėgančių) apie bėgimo žalą. Turiu galvoje sąnariukus suvarytus ir infarktą priešankstinį. Negirdėjote to? Netikiu 🙂

Dabar gi sėdžiu sau sėdmaišyje, žvelgiu į savo 6 sveikus kojų nagus, 2 mėlynus ir 2 būsimus ir svarstau apie nuomonių įvairovę. Be to, kad tai yra absoliučiai proporcinga individų skaičiui, tačiau tampa diskusijų ir socialinės niveliacijos objektu. Ar bėgimo mėgimas kada nors taps lygus braškių mėgimui?

Stebėjau kelis bėgikus besikalbant – vienas sakėsi tik pradėjęs bėgti ilgesnius atstumus (po 3km), kitas gi ne vieną maratoną sukapojęs, o ašai gi diletantiškai įvairiausius atstumus paropoju. Be jokio plano ar tikslo, kai šauna idėja. Trikilometrininkui pasiekimas yra pagaliau prisijaukinti kilometrai, maratonininkas jį spaudžia bėgti daugiau. Pastarajam tai nesiskaito kaip atstumas, gi kitam – didelis žingsnis. Taip ir matau, kaip pastarajam tolygiai krenta motyvacija, rasoja kakta ir džiūsta burna, nes jo pasiekimas kitam yra smulkmė.

Tas pats galioja bet kokioje kitoje temoje: jei tik esate mažuma su savo idėja, laukite neargumentuoto, emocingo puolimo. Tačiau… Tai yra didžiulė pagalba įsitikinti, kad tai, ką darote, yra tikra ir jums to reikia. Turiu galvoje, kad jei emocingas bandymas atkalbėti ir sukritikuoti neišdega – valio, jūsų entuziazmas aukščiau to.

Neseniai su vienu gana žinomu žmogumi kalbėjome apie tikslus. Kalbėjome, kad reikia visada turėti kelis. Bet tokius crazy crazy iki dugno, jie net turi truputį atrodyti neįmanomi, šiek tiek pernelyg nesveiki. O kelis dėl to, kad vieną įgyvendinus, nepakibtum ant laido bandydamas sugalvoti kitą.

Absoliučiai crazy idėja man atrodė nueiti su Tomu tuos 100km. Smėliu, pajūriu, per parą, be miego, nepaisant oro sąlygų. Artėjant datai vis mažiau apie tai su kuo nors kalbėjau, pačiai baisu, svarsčiau apie visokius scenarijus. O jei nuo ryto pliaups lietus? O jei pūs toks šoninis vėjas, kad eisim skersi? Tačiau didžiausia “problema”, kurią girdėjau, buvo: “tai vieną koją labiausiai skaudės, nes pajūryje gi pasvirimas yra…” Velniop tą pasvirimą, galvoje turėjau daugiau fobijų.

Tai buvo geriausia patirtis, kokią atsimenu per savo sportinį/aktyvų gyvenimą/išgyvenimą. Tačiau nors patirtis absoliučiai teigiama, kainavusi man tik šiek tiek fizinių nuostolių, aplinkiniams tai iki šiol “savęs žudymas”, nors ir matant mano degančias akis. Nors ir sakai, kad be braškių gyveni labai gerai ir tau gyvenime jų netrūksta, pašnekovas vistiek purtys galvą vadindamas mane vargše, kad tokį gastronominį orgazmą prarandu.

Kas tiesa tau, nebūtinai tiesa kitam ir atvirkščiai. Kas teikia didelį malonumą tau, kitam yra kančia. Nepaisant to, gera suvokti, kad be braškių ir nueidamas 100km vienu ypu esi laimingesnis, nei buvai iki šiol, nepaisant to, ką kas sako.

Apie 100km žygį gal kada papasakosiu daugiau. O gal ir ne, nežinia, kiek tai įdomu. O apie neįdomius dalykus kalbėti – tuščias reikalas. Bendriau, koks man skirtumas, aš braškių nevalgau 😉

Hau sielos svečiams.

 

 

Advertisements