Nemėgstu braškių

Taip, tai tiesa. Prisipažįstu ir man ne gėda. Gydytis nuo “nemėgimo” kiekvieną vasarą vis pabandau ir jau 27 metai kaip niekas nesikeičia. Nemėgti braškių ir tas pats, kas nemėgti kačių, mažų vaikų, ledų, suknelių, Beyonce ar dar ko nors, kas yra visiškai miela/faina/skanuikinegaliu.

Dabar įsivaizduokite kas būna, kai kam nors tai pasakau:
– Tu rimtai? Taigi nenormali tu…
– O tu bent ragavai braškių? Nu paragauk dabar, šitos labai skanios.
– Meluoji, taip nebūna.
– Tai gal tu alergiška? (ne) Tai gal nueik išsitirk pas gydytojus…
– Valgyk braškes arba nebendrausiu su tavim daugiau.

Braškių nemėgimas yra lygiagretus bet kokiam kitokiam nemėgimui. Jūs identiškai nemėgstate anyžiaus, nemėgstate prasto savo batų kvapo, užvakarykščio maisto šaldytuve, chrizantemų arba kalijų, o gal netgi bėgimo. Kalbos apie tai jus verčia blokuoti girdimąjį aparatą ir išlaukti, kol nemėgstama tema/objektas/subjektas/garsas/kvapas bus eliminuotas iš artimos aplinkos.

Kai man išdidžiai kas nors pareiškia, kad nemėgsta bėgimo, nepasiūlau eit pas gydytoją ar “nu paragauti”, dažniausiai tik gūžteliu pečiais. Kai kukliai ir nuleidusi akis pasakau, kad nemėgstu braškių, pašnekovas drąsiai man pasiūlys ką tik nori, kad tik persimainyčiau.

_________________________________________________________________

Apie tai galėčiau papasakoti tiek pat, kiek kiekvienas bėgantis išgirsta iš kitų (nebėgančių) apie bėgimo žalą. Turiu galvoje sąnariukus suvarytus ir infarktą priešankstinį. Negirdėjote to? Netikiu 🙂

Dabar gi sėdžiu sau sėdmaišyje, žvelgiu į savo 6 sveikus kojų nagus, 2 mėlynus ir 2 būsimus ir svarstau apie nuomonių įvairovę. Be to, kad tai yra absoliučiai proporcinga individų skaičiui, tačiau tampa diskusijų ir socialinės niveliacijos objektu. Ar bėgimo mėgimas kada nors taps lygus braškių mėgimui?

Stebėjau kelis bėgikus besikalbant – vienas sakėsi tik pradėjęs bėgti ilgesnius atstumus (po 3km), kitas gi ne vieną maratoną sukapojęs, o ašai gi diletantiškai įvairiausius atstumus paropoju. Be jokio plano ar tikslo, kai šauna idėja. Trikilometrininkui pasiekimas yra pagaliau prisijaukinti kilometrai, maratonininkas jį spaudžia bėgti daugiau. Pastarajam tai nesiskaito kaip atstumas, gi kitam – didelis žingsnis. Taip ir matau, kaip pastarajam tolygiai krenta motyvacija, rasoja kakta ir džiūsta burna, nes jo pasiekimas kitam yra smulkmė.

Tas pats galioja bet kokioje kitoje temoje: jei tik esate mažuma su savo idėja, laukite neargumentuoto, emocingo puolimo. Tačiau… Tai yra didžiulė pagalba įsitikinti, kad tai, ką darote, yra tikra ir jums to reikia. Turiu galvoje, kad jei emocingas bandymas atkalbėti ir sukritikuoti neišdega – valio, jūsų entuziazmas aukščiau to.

Neseniai su vienu gana žinomu žmogumi kalbėjome apie tikslus. Kalbėjome, kad reikia visada turėti kelis. Bet tokius crazy crazy iki dugno, jie net turi truputį atrodyti neįmanomi, šiek tiek pernelyg nesveiki. O kelis dėl to, kad vieną įgyvendinus, nepakibtum ant laido bandydamas sugalvoti kitą.

Absoliučiai crazy idėja man atrodė nueiti su Tomu tuos 100km. Smėliu, pajūriu, per parą, be miego, nepaisant oro sąlygų. Artėjant datai vis mažiau apie tai su kuo nors kalbėjau, pačiai baisu, svarsčiau apie visokius scenarijus. O jei nuo ryto pliaups lietus? O jei pūs toks šoninis vėjas, kad eisim skersi? Tačiau didžiausia “problema”, kurią girdėjau, buvo: “tai vieną koją labiausiai skaudės, nes pajūryje gi pasvirimas yra…” Velniop tą pasvirimą, galvoje turėjau daugiau fobijų.

Tai buvo geriausia patirtis, kokią atsimenu per savo sportinį/aktyvų gyvenimą/išgyvenimą. Tačiau nors patirtis absoliučiai teigiama, kainavusi man tik šiek tiek fizinių nuostolių, aplinkiniams tai iki šiol “savęs žudymas”, nors ir matant mano degančias akis. Nors ir sakai, kad be braškių gyveni labai gerai ir tau gyvenime jų netrūksta, pašnekovas vistiek purtys galvą vadindamas mane vargše, kad tokį gastronominį orgazmą prarandu.

Kas tiesa tau, nebūtinai tiesa kitam ir atvirkščiai. Kas teikia didelį malonumą tau, kitam yra kančia. Nepaisant to, gera suvokti, kad be braškių ir nueidamas 100km vienu ypu esi laimingesnis, nei buvai iki šiol, nepaisant to, ką kas sako.

Apie 100km žygį gal kada papasakosiu daugiau. O gal ir ne, nežinia, kiek tai įdomu. O apie neįdomius dalykus kalbėti – tuščias reikalas. Bendriau, koks man skirtumas, aš braškių nevalgau 😉

Hau sielos svečiams.

 

 

Advertisements

11 thoughts on “Nemėgstu braškių

  1. Shernas

    Cha, Lapė ne tik bėga, Lapė dar ir eina 🙂
    Kai nemėgsti braškių (arba gimdienių vakarėlių), tuomet išpažinus tokią nuodėmę dar būna labai sunku ką nors protingo atsakyti į klausimą “kodėėėl?” 🙂
    Bet komentarą rašau tam, kad gerb. Lapė rastų laiko ir noro aprašyti 100km nuotykius;)

    Reply
    1. lapebega Post author

      Kaimyne Shernaiti – būtinai išsisakysiu, jei tik įdomu. O tai kitas klausimas – su visom techninėm detalėm (šmutkės, gadgetai, skudurai) ar užteks Lapės nuotykio įžvalgos?

      Reply
      1. Shernas

        Na, kaip norit 🙂 sakyčiau, jei kažkurios šmutkės darė įtaką ėjimui, tai verta paminėti 🙂

  2. Irgi ne žmogus

    Šitą, apie nagus. Man padėjo vienu numeriu didesni batai. Šiemet dar niekas nelūžo ir nepamėlynavo.
    Man irgi braškės nelabai.

    Reply
    1. lapebega Post author

      Hau broli/sese, duok penkis/ar keturis/ar kanopą – tatai yra mane džiuginantis bendrystę įrodantis komentaras. Čia apie braškes kalbant. Apie nagus – didesni batai dabar, pusnumeriu, bijau kad nebūtų visai klibastis jei visu numeriu bus didesni. Bet gal reikia vieną syk mėginti.

      Reply
  3. Bronius

    Jei jau prisijaukinai bėgimą, tai prisijaukinsi ir braškes – tai daug lengviau :D. Be braškių juk neįmanoma greitai bėgti :). Aš, pvz., nelabai mėgstu raudonuosius serbentus, nes rūgštūs. Bet jei papuola po ranka, vis tiek valgau, kad greičiau bėgčiau :).

    Reply
  4. Bronius

    Ne, be braškių nieko neįmanoma – nei greitai, nei toli :). Dar kartą paskaičiau mėgindamas rasti ryšį tarp braškių ir bėgimo. Radau: abu prasideda iš B raidės :).
    O jei rimčiau, tai tie visi nemėgimai nėra kažkoks privalumas, kurį reikėtų stengtis pabrėžti ar parodyti. Kai nemėgstama naudingų dalykų, tai yra trūkumas! Vienas atsidūręs tarp bėgikų būtinai jaučia pareigą pareikšti, kad nemėgsta bėgimo (turbūt ir bėgikų :)), kitas futbolo čempionato metu visiems aiškina, kaip jis nemėgsta futbolo, o per olimpiadą aiškins, kad apskritai nemėgsta sporto, ypač krepšinio, lyg tas nemėgimas būtų kažkoks asmeninis pasiekimas. Tas pats galioja ir braškėms, serbentams bei agrastams :). Va, kai žmogus 20 metų rūkęs sako, kad jau 2 metus nerūkau, nors užsirūkyti labai norėčiau, tada jau yra pasiekimas, kuriuo galima ir pasigirti.

    Reply

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s