Category Archives: Sveikas kūnas, sveikas protas

Lapė apie kūną ir jo norus.

Kitaip ir būti negalėjo

Gera išgirsti artimą žmogų sakant: “…taip taip, atvažiuosim, bet nelabai anksti, greičiausiai ji norės ryte pabėgioti…” Tokiais momentais dėkoju susivijusioms likimo linijoms ir suprantu, kad žmogus esantis šalia yra neatsiejama mano veiklų, pasirinkimų dalis. Jei ne jis, ne jo palaikymas ir rūpestis, o kartais protingas “stop”, kur aš būčiau dabar?

Taip, aš jau bėgu. Po pusantro mėnesio “gydymosi” nieko neveikimu, kūnas pats pradėjo reikalauti veiklos. Tada mane ištiko atostogos ir nusidanginau į labai karštą šalį. Ten gi teko medžioti kiekvieną menkiausią šešėlį ilguose miestų ir gamtos tyrinėjimo maršrutuose. Teko kopti lavos ir pelenų laukais ieškant vietos, kurioje susidaro debesys ir juos gali paliesti ranka. Ir nepajusti. Galvą košė vejas, trūko oro, mintis jaukė perskaityta knyga. Praradau tinginiavimo ramybę, bet prie viso to pradėjau justi organizmo pokyčius – ilsėkis, bet susitaikyk, kad dalis kūno tvirtybės bus prarasta.

photo (2)

Grįžus iš atostogų turėjo prasidėti čiurnos magnetinė terapija. Tik išlipusi iš lėktuvo giliai įkvėpiau ir eilinį sykį apsidžiaugiau, kad gimiau Lietuvoje – tobulo klimato šalyje. Juokiatės? Netikit? Aj, ir pasiuskit, aš čia kaifuoju. Taigi, išlipau, įkvėpiau ir nusprendžiau, kad negaliu nė akimirkos delsti, turiu bėgti. Jei širdis nori, privalau pabandyti, visada galiu grįžti, pareiti, paršliaužti (jei su ta trauma sugebėjau užbaigti varžybas ir ne paskutinė, vadinasi lengvas pabėgiojimas nieko nesugadins). Apsiaviau savo senus, purvinus, suplyšusius Puma Racer batus (greičiausiai neskirtus bėgimui) ir išbėgau (kodėl ne savo tradicinius Asics? Bandau eksperimentą, kurį smegenyse ir pasėjo knyga, papasakosiu kada). Buvo tokia tobula diena, kad pirmame kilometre apsiašarojau iš užplūdusio malonumo. Čiurną maudė, bet man rodėsi, kad maudimas labiau dėl to, kad ilgą laiką aš ją visaip saugojau ir nejudinau. Tiesiog neišmankštinta. Po keturių kilometrų maudimas baigėsi ir aš sėkmingai nubėgau devynis kilometrus su kalneliu. Širdis rami, kūnas taikus, tempas lėtas, šypsena iki ausų. Kokia trauma?

Tada prasidėjo terapija, kurios iki galo taip ir nesupratau. Seselė (įjungianti aparatą 15-ai minučių) greitakalbe išbėrė kas tai per daiktas ir procesas. Dviejų trečdalių jos pasakojimo nesupratau (šviesos greičiu beriami žodžiai liko neišgirsti), bet girdėjau kažką apie greitesnį audinių atsistatymą, kraujotakos gerinimą… Vaizdas po procedūrų nepagerėjo – patinimas išliko ir liks tiek, kiek reikės. Dar liko keletas kineziterapijos procedūrų (cituojant gydytoją: “žinoma, 3-jų kartų niekam neužtenka, bet tu nusipirksi daugiau ir bus labai gerai”).

Po bėgimų čiurna nereiškia jokių nepasitenkinimo požymių – neskauda, netvinksi, netinsta. Iš esmės bėgu vėžlio greičiu – maždaug 7 minutės kilometrui. Praktiškai einu. Net mintyse pasišaipiau iš savęs, kad kaip senutė, bet paskui prisiminiau, kad 64-erių žmogus gali varžytis su 19-mečiu ir juokas baigėsi. Štai taip.

Pirmam išbėgimui jis manęs nestabdė – pats nupirko naują kišenėlę telefonui ir išlydėjo, liepęs būt atsargiai. Galvojau: “žino, kad gydytojai neleido, liepė kojos nevargint, daugiausia 300 metrų bėgt, bet nė pusės žodžio nepasakė prieš.” Labai svarbu, kai artimieji pasitiki ir palieka pasirinkimo laisvę – nedraudžia, negąsdina, negrūmoja pirštu, palydi ir prižiūri, gal ir pagalvoja, bet žino, kiek man tai svarbu ir kaip man to reikia. Stabdo tik kai pamato, kad kvailioji, emocijų užvaldytas.

Grįžus puoliau džiaugtis – viskas gerai, aš galiu, man neskauda, pagaliau vėl matau spalvas. O jis nusišypsojo, apkabino ir pasakė: “kitaip ir būti negalėjo”.

Hau!

P.S. Jei dar neskaitėt, tai paskaitykit, ką superwoman Senukų Draugė įveikė.

Advertisements

begikai.lt – forumas bėgikams

Kyla daug klausimų apie bėgimą? O šiaip idėjų, minčių ir svajonių bėgant prisikaupia tiek, kad nebeužtenka artimųjų, kaimynų, draugų ir kolegų viskam išpasakoti?

Blog’iečiai niršo, suko ratus stadionuose, parkuose, vos nenusisuko sprandų, maknojo po purvynus patys to nepastebėdami, nes galvose sukosi bėgikų forumo idėja. Sukosi, šokinėjo iš vienų minčių į kitas, kankino sapnuose ir… Gimė.

Blog’ų apie bėgimą autorių bendruomenė Blog’iečiai visus bėgikus bei jiems prijaučiančius kviečia į naujus bėgikų namus internete – visiems atvirą bei visiškai nemokamą forumą www.begikai.lt. Jokios komercijos – tik diskusijos ir nuoširdus bendravimas.
Junkitės, bendraukite, diskutuokite, dalinkitės!

Bėgikai_2

P.S. Visada svarbi ir aktuali kiekvieno nuomonė, tad nebijokite jos išsakyti.

Hau!

Planai ir Lapės pulsas 3

Planai

Getting Faster phase arba, sakykim, greitėjimo fazė trunka jau aštuonias savaites. Sunkiausia šio etapo dalis man buvo kontroliuoti save ir “nemesti” greičio. Pradžioje keletą kartų buvau užspaudus gerokai virš rekomenduotino, galvodama, aj, aš galiu ir greičiau, kakariekū. Po to keletas bėgimų būdavo vos telpant į rekomenduotinas greičio ribas. Pasirodo, plane nurodomo greičio privalu laikytis, nes ne visada perspaudimas nepalieka pasekmių rytojui. Žinoma ir įspėjimų apie tai teko skaityti, bet savo kailiu pabandyti būtina. Blogiausia, kas šioje fazėje buvo, tai 7 dienos nieko neveikimo dėl varvančios nosies. Galvoju, kad nieko nėra blogiau, nei iškritusi savaitė. Organizmas labai greitai pajunta, kada galima “atsileisti” ir iki tol kaupta koncentracija praskysta. Ir tas jausmas, kad vėl nuo pradžių… Ar kuris nors iš mūsų sąžiningai išlaukia visiško pasveikimo? Klausimas retorinis.

Dar nesu užtikrinta esamu greičiu, o etapas jau baigiasi. Pagal planą sekančiame Going Further turėčiau lėkti panašiu greičiu, bet daugiau. Cha. Jei atvirai, greičio ir kilometrų santykis šiame etape buvo tikras valios tampymas ir turiu prisipažinti – pasiduodavau vis dažniau. Taigi dabar turiu “greičio” paribius, susitraukusį savaitinį kilometražą ir prastą nuotaiką.

Žabangais man tapo ir perdėm optimistiniai ateities varžybų planai – čia pavarysiu pusę, ten pusę, čia visą, paskui pusę… Pastangų daug, noro daug, vaizdas nekoks, planai lieka paraštėse. Galbūt šitas greitėjimo etapas buvo rekalingas parodyti iš katro kelmo spirta esu, nes visgi įsisvajojimas lyg muilo burbulas, didelis kol nesprogęs.

Bet visi nusivylimai savimi tampa žingsniais pirmyn – pristabdžiau programą, praretinau planus ir kantriai suku kilometrus toliau.

Iš to išsisuka ir pulso klausimai.

Prisiklausius, prisiskaičius ir prisigalvojus pulso kontrolę dariau gana kietą – ilgi bėgimai neviršijant 165 AHR (average heart rate). Rimtų profesionalių bėgikų prašau nesistebėti: mano atveju, palyginus su tuo, ką rodydavo pulsometras tik jį įsigijus, šis skaičius yra mažas. Pakaitines treniruotes irgi darydavau atsižvelgiant į pulsą (min 160 AHR ir ne daugiau 140 AHR). Tikiu, kad yra pasaulyje žmogus, turintis tiek kantrybės ir užsispyrimo kontroliuoti save ilgai ilgai, bet aš truputį Lapė, o lapėms taip neišeina. Taigi vieną eilinę dieną šita kontrolė mane tvirtai užkniso ir aš tiesiog “netyčia pamiršau” pulsometrą namuose. Gera buvo bėgti be jo ciepsėjimo, taip gera, kad leidau sau jį pamiršti dažniau.

Gi visai neseniai bėginėjau ant bėgtakio, bėgau kokį 8-tą kilometrą ir dariau “du viename” – ne tik bėgimas, bet ir kiek iškęsiu nepažiūrėjus į pulsometrą. Aštuntam kilometre kairė ranka prieš mano valią kilstelėjo ir parodė 148. Vos nuo bėgtakio “nenusikuldašinau”. Kaip čia taip gavosi, nesupratau, apsičiupinėjau, gal diržas atsilaisvinęs, gal koks atsiknojęs nuo kūno. Nu ne. Keista. Gal sugedo. Gal ir sugedo. Kitą dieną vėl žvilgt – 155. Čia sakykim sau palengva risnojant, maždaug 6.30 min/km (anksčiau būdavau ne mažiau 165 AHR tokiam greičiui). Išvados kelios: 1. kartais verta atleist vadeles; 2. reikėtų įsigyti geresnį puslometrą; 3. be pulsometro bėgasi maloniau. Jokiu būdu nerekomenduoju imti pavyzdžio ir pamiršinėti savo pulsometrų namuose ar visai mesti pulso kontrolę, tai buvo eksperimentas – toliau tęsiu stebėjimą ir tikrinu, ar čia mano įranga meluoja, ar išties reikalai gerėja. Žinot, sunku patikėti taip staiga sumažėjusiais skaičiukais.

Vėl planai

Artimiausias startas Kauno pusmaratonyje kartu su gausybe nenuilstančių BLOG’iečių. Pasitikrinsiu, kaip man sekasi, ar yra koks progresas ir ką galėčiau prognozuotis maratonui. Protinga būtų nieko neprognozuoti, bet naudinga žinoti savo briaunas, kad nepriburbuliuoti ir eilinį sykį neprisifantazuoti.
Beabejo, labai laukiu Kauno maratono, bet jau aiškiai žinau, kad maratono distancijos jame neįveikinėsiu. Greitėjimo etapas sukabino nosines ant “u” ir atsakė į klausimą, galiu jau ar dar ne.

Tiek Lapės šį kartą, sekančiame įraše bus daugiau optimizmo ir spalvų.
Kaip sielos ir skaudančių kojų broliams ir sesėms sekasi ruoštis startams?
Pavasaris galvose ir kojose?

Hau!

photo

Teorija į praktiką

Kartą rašiau apie crosstraining’ą (Bėgimas + ?)Iki to laiko crosstraining’o poveikį buvau pajutus tik tada,  kai irklavau. Tiesą sakant, kartais mes daugiau užsiimdavom cross’ais, negu pačiu irklavimu. Kai pamilau bėgimą, nieko per daug nedariau, tik bėgau. Bėgau bėgau bėgau. Tempimo pratimus dar pakenčiu, bet nemėgstu spec. pratimų (speciukų ar kaip ten). Puikiai suprantu jų naudą, pripažįstu ir pritariu, bet… Nu nemėgstu. Nepatinka man juos daryt. Šiaip tokius dalykus, kurių nemėgstu, esu linkusi ilgai ir nuobodžiai jaukintis, arba tiksliau įsitikinti, ar jie man nepatinka, nes nemoku/nesugebu/nesuprantu ar tiesiog fiziškai ir morališkai neperlipu kažkokio barjero. Taigi, speciukų eksperimentas truko ilgai ir buvo nerezultatyvus. Tai nereiškia, kad prie jų niekada negrįšiu, tiesiog ne dabar. Ilgainiui pajutau, kad mano itin lėtas progresas bėgimo srityje (negalėjimas greitėti, tempo pajautimas tik nuo kokio 5-to km ir t.t.) greičiausiai priklauso nuo “užsiciklinimo” ties vienu. Organizmo galimybės labai didelės, bet būtina kūną vesti teisinga linkme. Tiksliau, gal kiek platesne gatve, o ne siauručiu keliuku. Šis mano įrašas ir bus apie tai, kaip man sekasi apšilinėti kojas platesniame kelyje.

Taigi nuo Naujųjų pakeičiau strategiją, į savo treniravimosi planą įvedžiau įvairovės ir disciplinos. Lapės tokie gyvūnai, arba laksto laisvos miške, arba nelaksto visai. Tik pabandyk jas spustelt į rėmus ir entuziazmas išgaruos. Turėjau rasti pusiausvyrą tarp rutinos, disciplinos ir noro daryti ką nori, kada nori. Vienok, mūsų gyvenimuose labai daug rutinos ir taip (keltis, dirbti, valgyti, dirbti, valgyti, miegoti), todėl man visada norėjosi bėgimu nuo to atsiriboti. Ach, kiek čia bandymų išsukti uodegą.

Gerai, grįžtu prie savo naujosios strategijos. Visada mėgau vandens sportus ir plaukimą, todėl turėjau tikslą – baseinas dažniau nei du kartai per pusmetį. Jau prieš kurį laiką buvau pradėjusi dažniau ten eiti, bet nuo Naujų griežtai sau liepiau – kartas per savaitę. Po baseino pirtis. Visada.
Kitas dalykas, ką irgi buvau apleidus – treniruoklių salė. Ir irkluodama, ir ilgai dar po to mankštindavausi treniruoklių salėje, bet pradėjus bėgti po kurio laiko nusprendžiau, kad man to nebereikia. Nuo Naujų – treniruoklių salė 2 – 3 kartus savaitėje. Ką aš joje veikiu? Labai lėtai, kaip sraigė, kilnoju vieno kilogramėlio svarmenis, darau įvairiausius preso pratimėlius ir “traukiu” ergometrą 🙂

Taigi dabar mano savaitė atrodo maždaug taip – 2-3 kartai bėgimas + treniruokliai ir 1 kartas bėgimas + plaukimas. Po pirmos savaitės kažkur pamaudeno, toliau jaučiuosi puikiai. Turbūt čia svarbiausia nepersistengti, nevaidinti kietos moters (tfu, Lapės) ir poniškai pratinti kūną prie naujienų. Kol kas, jaučiuosi kaip niekada puikiai ir pilna jėgų. Rutinos baubas į galvą dar neįlindo. Ateityje, priklausomai nuo laiko, planuoju daugiau kartų savaitėje skirti baseinui, galbūt netgi sukeisti vietomis su treniruokliais. Kokią tai įtaką turi bėgimui, pasakyti kol kas negaliu, iki šiol mano maratono pasiruošimo programoje numatyta Pre-Conditioning fazė, atseit “grūdinimasis” 🙂 Taigi risnoju labai lėtai ir gana trumpus atstumus, tik šiek tiek viršydama tai, kas numatyta. Baseine kol kas tik stengiuosi prisiminti kaip teisingai plaukti ir kvėpuoti, judėti, nei į metrus/kilometrus, nei į greitį dėmesio nekreipiu. Baseine praleidžiu apie 40 minučių.

Nuotrauka Roeselien Raimond

Nuotrauka Roeselien Raimond

Tiek kol kas iš Lapės nuotykių. Pasibandymai ir eksperimentai. O ką Jūs dar veikiat, be bėgimo?

Bėgimas + ?

Apšilimas, tempimo pratimai, specifiniai pratimai – viskas gerai, ar reikia čia kažko dar? Nežinau, ar egzistuoja tokia būtinybė prie bėgimo prijungti kitą sporto šaką. Tarkime, plaukimą? Bandžiau tuo klausimu pasiknaisioti intertinkle ir tikrai, radau nemažai informacijos apie crosstraining’ą.

Pati pabandžiau derinti plaukimą su bėgimu. Vandens sportai mano širdžiai yra labai artimi. Plaukimas, kaip ir bėgimas – išlaisvina mintis, sukoncentruoja į judesį, kvėpavimą, patį procesą. Keliuose šaltiniuose radau tokią informaciją, kad plaukimas yra vienas iš sportų, kuriuose pasitaiko mažiausiai traumų (!). Plaukimo metu treniruojami ir tie raumenukai, kuriuos mažai judiname bėgimo metu (šiukštu nesakau, kad nejudiname visai) – primirštoji viršutinė kūno dalis. Na, gal ne visi bėgikai ją primiršta, bet aš tai tikrai. Stiprios kojos dar ne viskas, o plaukimo ir bėgimo kompleksas viską subalansuoja. Ir dar grūdina!

Mano aplinkoje bėgantieji dažnai mina dviratį. Čia man teko pasiknaisioti giliau, nes nė velnio aš nežinau apie šių dviejų dalykų derinimą. Dviračio neturiu ir ant jo užlipu vieną kartą per metus per kieno nors malonę. 🙂 Mane suintrigavo rastas straipsnis apie tai, kaip minimas padeda būti geresniu/greitesniu bėgiku. Jei trumpai, straipsnyje sakoma, kad minimas padeda bėgikui greičiau atsistatyti po traumų, “turbina” raumenis, stiprina sąnarius, didina ištvermę ir krūvą kitų gerų dalykų daro. Be to, kad tai yra puiki ekologiška visapusiškai viską tausojanti transporto priemonė, pasirodo, dar ir nenuginčyjamas gėris bėgikui kaip crosstrainingo priemonė.

Slidinėjimas. Puiki alternatyva žiemą, kai visur balta, ankstyvą sekmadienio rytą… Aha, romantika, kuri turi ir atitikmenį treniruoklį. Jei kalbame apie slidinėjimą gryname ore, panašiai kaip ir bėgimas – daug gaivaus oro, gilus kvėpavimas, aerobinė treniruotė. Minusas turbūt tame, kad slidinėjant sąlyginai didelė tikimybė gauti traumą. Reikia mokėti, nepersistengti ir judėti apdairiai, kitaip gali baigtis skaudžiu nusivylimu, bet aš ne apie tai. Be to, kad slidinėjimas gerina deguonies pasisavinimą bei širdies darbą, dar ir treniruoja apatinę nugaros dalį, šlaunų raumenis bei blauzdas. Obettačiau – treniruoja pečius ir rankas, ypač šliuožiant įkalnėn.

Pati esu bandžius bėgimą derinti su “gelažų” kilnojimu sporto salėje. Apie tai radau nenaują straipsnį Runners World’e. Vis svarstau nueiti į sporto salę, bet… Gal kai oras subjurs – juk taip nesinori prakaituoti uždaroje patalpoje, kai už lango tokie orai. 🙂 Taigi, metodas labiau tinkamas niūriuoju metų periodu.

Apie jogos naudą ir įtaką bėgimui (ir organizmui) labai išsamiai parašė Dovilė iš Horizonto link – “Jogos asanos – būdas prasitempti kitaip”. Kiek naršiau apie jogą, visur randu paprastą patarimą nepasikliauti vien interneto, youtube’ės ar knygų pateikiama informacija, pirmiau nuvykti pas jogos trenerį iš teisingai išmokti atlikti judesius. Čia kaip suprantu esmė ne kiekybėje, o kokybėje, tada pasiekiama nauda.

Tarp sezoninių crosstraining’o priemonių manau galima būtų paminėti ir irklavimą. Juk tai dažno mūsų pramoga vasarą, tiesa? Baidariuojam nuostabiomis Lietuvos upėmis su linksmai nusiteikusia kompanija ir patiriame neišdildomų vasaros įspūdžių, bet tai gali būti ne tik proga paiškylauti. Kodėl gi nepairkluoti reguliariai? Šiame straipsnyje teigiama, kad irklavimas padeda atrasti ir išjudinti bėgikui raumenis, kurių jis nenaudojo 🙂 Taip pat užsimenama apie ergometrą, apie kurį žino kiekvienas irkluotojas arba sporto salės lankytojas. Čia aprašomi ergometrai labai aiškiai. Ergometras išsprendžia sezoniškumo klausimą irkluotojui, gerina techniką ir greitį.

Čia žemiau Lapė su porininke 2005-ųjų balandžio pabaigoje Lampėdžiuose. Anuomet bėgimas buvo prie irklavimo, o ne irklavimas prie bėgimo 🙂 Šią valtį iki šiol sapnuoju 🙂 Ir ergometrą pasapnuoju, bet tik košmaruose 🙂

IMG_1322

Kokį dar sportą galima derinti su bėgimu? Kas dar galėtų paįvairinti treniruotes ir pagerinti bėgiko rezultatus? Daugumoje straipsnių, kuriuose lyginamas bėgimas su kokia nors kita sporto šaka, arba tiksliau, apžvelgiamas derinio naudingumas, sakoma, kad tai neabejotinai labai teigiamai įtakoja bėgiko treniruotumą. Ir, manau, tame yra teisybės.

Nepaisant straipsniuose aptinkamų liaupsių, kiekvieno bėgiko individualus reikalas rasti jam tinkamą papildomų treniruočių būdą. Taip pat individualus reikalas neieškoti, o tiesiog bėgti ir nesukti galvos dėl minimo/plaukimo/irklavimo.

Na, o jei sujungtume tris – plaukimą, minimą ir bėgimą – žiū, ir triatloną gautume 😉

Lapės pulsas 2

Praūžus visoms šventėms, stresams ir kitiems normalų gyvenimo ritmą sumaišantiems dalykams, prisėdau pagaliau peržvelgti “progreso” pulso srityje. Pulsometras tapo bėgimo draugeliu ir jo “ciepsėjimo” atkakliai klausau, nors kartais ir erzina. Man atrodo spalio mėnesį, per “Gardėsio” bėgimą, prie starto jau sustojus, belaukiant šūvio išgirdau kažkieno pulsometrą pypsint ir… Nebūčiau lapė 🙂 Garsiai pakomentavau, kad “kažkam jau širdis stoja!” Žinoma, aš juokavau ir tikėjausi, kad aplink susigrūdę bėgikai supras “bajerį”. Em, obettačiau, niekas neišgirdo arba nesureagavo. Ir gerai, nusišnekėjau tada.

Taigi, prasidėjus šiam turkiškos vasaros periodui spėjau, kad organizmui treniruotės pavakare nepatiks. Būna ne tik smarkiausiai įšilęs laikas, bet ir turbūt didžiausias oro užterštumas (ypač prašniokštus pikui po darbų). Na, bet bėgikui kliūčių nebūna, nebūna ir blogo oro. Prisiminiau kažkada viena ausimi nugirstą Ž. Balčiūnaitės interviu po kažkurios pergalės žiauriai karšto klimato sąlygomis, sakė, kad jos privalumas – mažas svoris. Aha, tada primečiau, kad turėčiau taip nebijoti vasaros vakarų, nes sąlyginai esu mažo svorio. Gerai, išduosiu šią kompromituojančią paslaptį – šiuo metu sveriu 48 kilogramus. Su mažais vieno kilogramo pasvyravimais dešinėn ir kairėn svoris nekinta jau labai seniai, ne vienerius metus, praktiškai jo nereguliuojant ir pernelyg negalvojant apie maistą. Visgi tokioje šilumoje bėgiojant prarandu daug skysčių ir vasaros bėgyje garantuotai pamesiu tą vieną nereikšmingą “kilą”. Kodėl aš čia postringauju apie tai? Pernai, bėgiodama tokioje šilumoje, jausdavau didelį “slabnumą” ir besimakaluojančią širdį gerklėje. Viskas lyg ir buvo pasitaisę, kai vakarines treniruotes iškeičiau į rytines (maždaug nuo 6 ryto), tada lauko temperatūra būdavo gerokai žemesnė. Širdis nebesimakaluodavo, nebesijausdavau “slabna”, bet atstumas ir treniruotės eiga būdavo griežtai riboti – reikia pasiruošti darbui, o keltis 5h jau atrodė “per daug”. Taigi pernai buvau pasirinkus taktiką – bėgu ryte, ne karšta, bėgu mažai. Šiemet treniruotis rytais dėl įvairių priežasčių nebepavyksta, todėl numaniau, kad makalavimasis vėl prasidės, o pulsometras padės tai kontroliuoti.

Buvau teisi.

Untitled%20artwork%202013-06-25%20%2813.50.28-622%29

Ypač karštais vakarais, su vandens butelaičiu bėgasi visai gerai, jei nekreiptumėm dėmesio į gausų prakaitavimą. Pulsometras užstringa ties 170 – 175 dūžiais per minutę ir išlieka toks iki mano mėgstamo kalniuko. Įkopinėjant vakare į jį saulė plieskia tiesiai į snapą, o pulsometro skaičiukai šokteli iki 185, kartais iki 190. Daugiau – šiukštu!

Kelis vakarus pastebėjau labai didelį pulso dažnio intervalų skirtumą ir suvedžiau visą tai į dienos emocinį būvį. Mandrai pasakiau? Turiu galvoje, kad jei per dieną esu “įsisiautėjus”, darbe pasitaikė kokių netikėtų situacijų ar buvo kokių nors “skubiai” reikalų – pulsas bus aukštesnis, nepaisant mano pastangų bėgti kuo tolygiau ir ramiau. Atrodo tada net einant pulsas tarsi bėgant. Beabejo, jei mintyse vis dar knibžda dienos įvykiai, pulso kontrolė neįmanoma. Na, bet jei visą dieną pavyko išlaikyti teigiamą nuotaiką, viską padaryti laiku ir neskubėti, o vakare termometras rodo varganus 25 laipsniukus – man netgi pavyksta išlaikyti 160 🙂

Pulso stebėjimas įnešė labai teigiamą dalyką – treniruotės krūvio kontrolę. Daugiau jokio plėšymosi, lipimo keturiomis į penktą aukštą arba vandens gėrimo iš Neries. Tapo įmanoma viskas, ką tai dienai užsibrėžiau, o anksčiau būdavo nežinia, ar pareisiu namo, ar parbėgsiu, ar ant suoliuko pasėdėsiu.

Prieš startą “Kauno maratone” stebėjau pulsą ir laukiau, bet nieko neįvyko. Viso bėgimo metu bėgau ne aukštesniu nei 180 dūžių per minutę ir pagreitinau tik prieš finišą. Simboliškai 🙂 Dar bėgdama svarsčiau, kad jausmas lyg pulsas būtų ne aukštesnis nei 170, taigi tą jausmo ir fakto skirtumą suverčiau adrenalino poveikiui. Visgi varžyba vyksta 🙂

Kol kas trenerės rekomenduotas 140 – 150 pulso dažnis yra mistiniai/kosminiai skaičiai. Žemiau 160 niekaip. Ji patarė dažniau vietoje bėgimo rinktis greitą vaikščiojimą, bet tai tarsi gėlyčių uostymas per stiklą. Arba kasymasis per “šubą”. Žodžiu, lapė toliau kantriai tyrinės pulso reikalus. Hau.

Lapės pulsas

Prisipažinsiu – pulsometro bijojau ir vengiau pirkti. Labai kvaila ir neracionali baimė. O, bet, tačiau… Įsigijau, išbandžiau ir nebesusigaudau.

Skaičiavau pagal I. Staškevičiaus bloge rastas rekomendacijas (http://maratonolaukas.blogspot.com/2010/01/ka-sako-pulsas.html – ačiū!). Iš 205 atėmus 12 gavau 193. Aha, viskas paprasta. Tarkim, maksimumas 193, užfiksavau, įsiminiau, tvarkelė.

Poilsio pulso dažnis maždaug 50. Užfiksuota.

Beliko tausoti širdelę ir pulso kontrolę taikyti bėgimams. Pirmasis matavimas kaip tik vyko bendrojoje treniruotėje kartu su būriu kauniečių Ąžuolyne. Karšta diena, trenerė nurodo turintiems pulsomačius bėgti neviršijant 150 tvinksnių į minutę. Pirmi šimtas metrų – viskas gerai. Toliau pulsas tolygiai augo, nors visaip stengiausi lėtint žingsnį. Baigiau bėgti su 165, nors vienu metu laikrodukas rodė 175…  Namuose vėl puolu ieškoti paaiškinimų. Gal karštis?

Šeštadienį ryte pasiruošiu dar vienam matavimui. Pagal įvairius skaičiavimus, 150 susitraukimų per minutę turėtų būti pats tas lengvam bėgimui. Bėgu lėčiau nei einu, pulsas 165. Kaip įkaltas. Vėl ieškau.

Stengdamasi neperžengti 165 ribos jaučiu, kad galiu kalbėti “ištisais sakiniais”. Vadinasi viskas gerai? Palaikydama tokį dažnį galiu bėgti daug ir toli. Pamėginau pagreitėti ir specialiai bėgau tarp 175 – 180. Su kalbėjimu jau sunkiau, bet dar ne riba. Kol kas ribų neieškau.

Šiandien kalbantis su kolega sužinojau, kad viename sporto renginyje merginai pasidarė negera po finišo, jos pulsas varžybų metu buvo vidutiniškai 180. Žinoma, gali būti daugiau veiksnių, lėmusių blogą sportininkės savijautą, juk 180 varžybų metu nėra labai daug… Ar ne?

Paieškos dar nesibaigė, o aukso viduriukas ne taip lengvai randamas. Pulsas individualus dalykas, reikia išmokti stebėti save ir… naudotis technika 😉

Untitled artwork 2013-05-13 (17.25.51-005)