Camino I

Prieš gerus 11 metų paskaičiau ne itin populiarią P. Coelho “Piligrimystė”. Neklauskit, kaip atsimenu metus – darausi kaip tos močiutės, kur pasakojimus pradeda: “tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt pirmųjų balandžio aštuonioliktą Mykolas išėjo ganyt karvių, o aš likau namie bo buvau pasiligojus, mat buvo suėmęs koks tai…”

Tai apie knygą čia trumpai – neteko susidurti su dar kuo nors ją skaičiusiu. Pirmą kart tada apie Santiago de Compostelą ir ėjimą keliu susimąsčiau. Patikėkit, tikrai neatrodė kaip darytinas dalykas – labiau fikcija, pasakėlė, prasimąnymas. Žodžiu, nepatikėjau. Knyga irgi nesužavėjo, bet perskaičiau.

Nuo tol palaipsniui ėmiau girdėti ar skaityti apie einančius. Vis dar atrodė nesuprantamai, bet jau įtikėtinai.

Tada kažkoks pažįstamas iškeliavo, keliems mėnesiams – taip išvis įmanoma? Ką jis, palatkėse tiek laiko..? Apie albergi nežinojau, bet ėmiau patikėti.

Užsinorėti.

Tada pirmas 100km žygis pajūriu (galvojant, kad čia nieko nereiškia, nes eiti tai easy, o va bėgti…). Ok klydau. Dar vienas 100, ir dar vienas… Pasidarė viskas gana aišku.

Kolegė ėjo Camino tris kartus, skirtingas atkarpas. Sako, kad tai ranka pasiekiama, gana galvoje nešiotis, eik.

Ir vieną dieną nusipirkau bilietus į Madridą. Tada nusižiūrėjau atkarpą – eisiu 9-10 dienų, apie 300km. Po 33km į dieną (trumpiausias mano eitas žygis – 45km Naujosios Akmenės karjerais). Camino del Norte.

Nei aš labai piligrimė, nei labai tikinti. Nereikia man atsakymų į neužduotus klausimus ar gyvenimo apmąstymų – tiesiog trumpam išeisiu. Jei pavyks, tai ir iš minčių.

Planas paprastas – jokio plano.

Hau

P. S. Nu mažiukas planiukas yra. Bet apie tai bus Camino II. 🙂

Advertisements

Apie trečią

Įsigalvojus apie kokį nors nuotykį imu romantizuoti – mintyse scenarijai kuriasi greičiau nei popieriuje. Kažkuriame taške susivokiu, kad viską reikia nubraukti, nes lūkesčiai pernelyg įsilinguoja ir ima trukdyti realybei.

Gal pirmą kartą einant 100km ir buvau prisisvaigus – trečią kartą nieko tokio nebemąsčiau. Na, buvo kiek neramu dėl visos logistikos (važiuoti į Liepoją…), bet nesitikėjau nei kažkuo stebėtis, nei ypatingų potyrių.

Tiesa paprasta – kuo mažiau svajoji, kuri sau iliuzijas, bet remiesi patirtimi bei sveika nuovoka, tuo geriau gaunasi. Niekas taip nesudėlioja klaustukų į taškus, kaip pasitikėjimas savimi ir užtikrintumas – nėra kito pasirinkimo, tik tikslas.

Taigi apie trečią 100 km eite.

Šį sykį 100uke padariau vieną didesnę klaidą: nepasiruošiau maisto. Prieš žygį buvau komandiruotėje, nebeturėjau laiko nusipirkti, o ir pamiršau… plane ir sąraše buvo keletas Nutrend energy batonėlių. Aj, pamaniau, velniop juos, laikas minutėmis suskaitytas, nepirksiu/neimsiu. Ties ~65km norėjau paragauti smėlio.

Maisto būna tikrai pakankamai iš organizatorių – Trenkturas žygį sudėlioja kruizo patogumu, belieka mėgautis. Pasižiūrėjus į planą padariau išvadą, kad papildomas maistas nereikalingas visiškai. Boy, I was so wrong… Mane ištiko toks badas, kad nustojau kalbėtis su smėliu mintyse ir viskas mano galvoje sukosi apie alkį. Lygiagrečiai bjuro nuotaika. Maniau, kad jei punkte nebus maisto, krisiu kryžium ir srėbsiu smėlį. Mano klaida, neįvertinau savo skrandžio.

Ateinam į punktą – labadienà tik vandenukas. 👿 Čia išleidžiu desperatišką krioktelėjimą “b*** mirsiu kaip valgyt noriu!” Ir ką, mano nemandagi malda naparnikui į ausį – jis ištraukia batonėlį ir gražiai man jį pasiūlo.

Skanesnio dalyko gyvenime nevalgiau. Tiek tereikėjo. Dėkinga kolegai iki afterlife’o.

Kitas momentas buvo skaudesnis – jutau, kad dešinė blauzda kieta ir skausminga. Ties 75-80km jau smelkėsi į mintis panika, skaudėjo taip, kad atrodė plyš. Tada prisiminiau good ol‘ ibumetiną – keletas tablečių, greitas poveikis dėl placebo ir problemos nebėra. Smegenis apgauti lengva.

Vaidenosi šunys. Juodas ir žalias. Na taip, kalbėjausi su smėliu – prašiau, kad kietas būtų nuolat. Nenorėjau nuo kolegos atsilikti, kuris labai gerą tempą laikė. Tokio gero smėlio nei viename žygyje nebuvo!

Išbandžiau gelį nuo nutrynimų – jo dėka pūslės tik trys. Juokas palyginus su kitais žygiais. Vienas miręs nagas. Patys pigiausi žygio batai atlaikė kuo puikiausiai – Karrimor, pirkau dėl mažiausios kainos ir kvailos spalvos. Geriau nei Salomonai už kelis šimtus… 100%

Gražiausi dalykai žygyje – kvapą gniaužianti Pabaltijo gamta, žmonės, kurie kalba buvimu, ne žodžiais ir dar šis tas. Sunku nusakyti. Vėjo garsas, jūros judesys, prakaito pėdsakai ant kaktos, juoko aidas miške, dangaus skliautas, žinojimas, kad pareisi. Gal tik aš viena išgyvenu tuos dalykus, apie juos galvoju ir eidama, ir dabar. Galvoju, kad gal viskas paprasčiau, bet man patinka jausti tai, o ypač galėti labai greitai atsidurti pajūryje užsimerkus.

Einant tokius atstumus lengva atrasti savuosius dugnus ir į juos įdėmiai pažiūrėti. Lengva apsvarstyti save, patikėti savimi, susitaikyti – sunku tik tam pasiruošti.

Jei atsiras skaitančių ir ketinančių rinktis 100 km atstumą artėjančiuose žygiuose (Klaipėda rudenį?) – nepamirškite kremo nuo saulės, kelių kojinių porų papildomai, kurtumo skeptikams kurie šnekės nesąmones (iki ir po) ir pasitikėjimo savimi.

O aš įvaikščiojau sau mintį apie Santiagą. Kokius penkis metus svajojau ir pagaliau turiu bilietus. Taigi mano žygis tęsis rugsėjį.

Hau,

Lapė

P.S. Žemiau foto pradžioje ir prieš smingant pabaigoje, jau po finišo.

Pokyčiai – ne kačiuko formos

Matytumėt mano veido išraišką antradieniais arba ketvirtadieniais, kai uždarau “Stuburo mokyklos” duris…

Viskas prasidėjo nuo to, kad po didžiojo žygio (gegužės 14-tą) nusprendžiau netrumpą laiko tarpą pailsėti. Pagalvoti – bėgti, eiti, plaukti, slėptis, miegoti ar užsiimti kokia kita prasminga veikla. O ir nenorėjau judėti. Matyt buvo tas metas, kai galvoje vykstantys perversmai įtakoja ir kūno norus – norisi viską iš dirvos rauti lauk ir sėti naujai.

Bėgimas visada šalia, mano mintyse, tačiau susikoncentravau į svarbesnius dalykus. Negali gi žmogus daryti viską kokybiškai, o kažkur dar pasigavau tokią frazę, kad esi subrendęs tada, kai išmoksti pasakyti NE. Daug šių dalykų apmąsčiau žygiuodama tuos 100-tą kilometrų, o jie nusėdo, sutvirtėjo viduje per kelis vėlesnius mėnesius. Ir kilometrai, ir dalykai.

Rugpjūtį jau roviau be gailesčio tas senas šaknis ir sakiau NE viskam, kas kėlė abejonę, negatyvą, liūdesį. Gali skambėti labai keistai, gal vaikiškai, tačiau žodelyčio NE pasakymas man tapo gana sunkiai įveikiama užduotimi – tikiuosi kitiems lengviau, o štai aš pasikankinau, kol pavyko.

Iki rugpjūčio bėgiojau padrikai ir tik tada, kada kūnas paprašydavo – po kelis kilometrus, pasigrožint pakelės akmenukais, gelbėjant sraiges nuo kelio, pakvailiojant ant turnikų aikštelėse ar pamirštant, kad išėjau pabėgioti.

Tačiau per šį laiką sugrįžo senas ir pamirštas draugelis – skausmas nugaroje. Turiu jį nuo kokių 16-kos, kada irkluodavom Lampėdžiuose ir pavydžiai stebėdavom Vištartaitę, slystančią vandeniu ir net nematančią, kaip kapanojies, kad bent kiek prie jos priartėtum. Rentgeno nuomone, keli slanksteliai “susistūmė” dešinėje nugaros pusėje, juosmeninėje dalyje. Reguliari fizinė veikla skausmą buvo visiškai pradanginus. Bet jis grįžo. Grįžo ir išplito į kaklą, klubą, visą dešinę nugaros pusę.

Pagalvojau, kad bėgimu šito nebeužglaistysiu, ir nuėjau į visų išgirtą “Stuburo mokyklą”. Manęs nuodugniai visko išsiklausinėjo, iščiupinėjo, priskyrė diagnozę ir sutarėm, kada pradedu. “Naujoko lygis” – 4 treniruotės. Ateinu į pirmąją kaip povas, galvą pakėlus – niekas manęs čia nenustebins. Išėjau galvą nuleidus, skersa ir inkščianti. Kitą rytą aimanuodama rangiausi iš lovos. Antra treniruotė – skersa, inkščianti, aimanuojanti. “Čia atgaila už visą aroganciją ir mandrumą, už visus nepasakytus laiku NE” – guodžiau ir plakiau vienu sykiu save mintyse.

Pokyčiai juk ne visada saldūs ir minkšti, kačiuko formos.

P.S. Dar šiek tiek apie NE:
– Kartais kai pasakai NE, tai net fiziškai palengvėja. Kažkur ties skrandžiu, o gal visiems skirtingai 🙂
– NE dar yra susijęs su, pavyzdžiui, telefono skambučio nekėlimu – jei nenori kalbėti tą akimirką, nenori to žmogaus balso girdėti, nu ir velniop.
– Atsisakymas kažko, kas suka vidurius ir sukelia pykinimą (kalbu apie socialinius santykius, ne mitybos problemas) gali sukelti visiškai nurauto džiaugsmo pliūpsnį ir užkrečiantį juoką.

P.S.2 Dar šiek tiek apie “Stuburo mokyklą”:
– Ten tempas, painūs pratimai ir akyla priežiūra – simuliuoti neįmanoma.
– Kol kas nežinau, kiek tai padeda mano nugarai, bet padeda suprasti, kiek daug savo kūno dalių ignoravau bėgdama.
– Pratimai – pavyzdžiui, darai kažką ant balansinės platformos, užmerki akis (darydamas judesį) ir dar bandai teisingai kvėpuot. Man tai neįmanoma.

P.S.3 Šis įrašas bus pradžia kitokiam bėgimui, jau pakankamai prisibėgiojau “kaip gausis”. Ieškosiu, kas dera su bėgimu, su sąlyga, kad bus malonu. Stuburo reikalai kol kas nemalonu, bet juk vaistai neprivalo būti skanūs.

P.S.4 Kačiuko formos dėžė. Dėžės formos kačiukas. Hau.

FullSizeRender.jpg

 

Nemėgstu braškių

Taip, tai tiesa. Prisipažįstu ir man ne gėda. Gydytis nuo “nemėgimo” kiekvieną vasarą vis pabandau ir jau 27 metai kaip niekas nesikeičia. Nemėgti braškių ir tas pats, kas nemėgti kačių, mažų vaikų, ledų, suknelių, Beyonce ar dar ko nors, kas yra visiškai miela/faina/skanuikinegaliu.

Dabar įsivaizduokite kas būna, kai kam nors tai pasakau:
– Tu rimtai? Taigi nenormali tu…
– O tu bent ragavai braškių? Nu paragauk dabar, šitos labai skanios.
– Meluoji, taip nebūna.
– Tai gal tu alergiška? (ne) Tai gal nueik išsitirk pas gydytojus…
– Valgyk braškes arba nebendrausiu su tavim daugiau.

Braškių nemėgimas yra lygiagretus bet kokiam kitokiam nemėgimui. Jūs identiškai nemėgstate anyžiaus, nemėgstate prasto savo batų kvapo, užvakarykščio maisto šaldytuve, chrizantemų arba kalijų, o gal netgi bėgimo. Kalbos apie tai jus verčia blokuoti girdimąjį aparatą ir išlaukti, kol nemėgstama tema/objektas/subjektas/garsas/kvapas bus eliminuotas iš artimos aplinkos.

Kai man išdidžiai kas nors pareiškia, kad nemėgsta bėgimo, nepasiūlau eit pas gydytoją ar “nu paragauti”, dažniausiai tik gūžteliu pečiais. Kai kukliai ir nuleidusi akis pasakau, kad nemėgstu braškių, pašnekovas drąsiai man pasiūlys ką tik nori, kad tik persimainyčiau.

_________________________________________________________________

Apie tai galėčiau papasakoti tiek pat, kiek kiekvienas bėgantis išgirsta iš kitų (nebėgančių) apie bėgimo žalą. Turiu galvoje sąnariukus suvarytus ir infarktą priešankstinį. Negirdėjote to? Netikiu 🙂

Dabar gi sėdžiu sau sėdmaišyje, žvelgiu į savo 6 sveikus kojų nagus, 2 mėlynus ir 2 būsimus ir svarstau apie nuomonių įvairovę. Be to, kad tai yra absoliučiai proporcinga individų skaičiui, tačiau tampa diskusijų ir socialinės niveliacijos objektu. Ar bėgimo mėgimas kada nors taps lygus braškių mėgimui?

Stebėjau kelis bėgikus besikalbant – vienas sakėsi tik pradėjęs bėgti ilgesnius atstumus (po 3km), kitas gi ne vieną maratoną sukapojęs, o ašai gi diletantiškai įvairiausius atstumus paropoju. Be jokio plano ar tikslo, kai šauna idėja. Trikilometrininkui pasiekimas yra pagaliau prisijaukinti kilometrai, maratonininkas jį spaudžia bėgti daugiau. Pastarajam tai nesiskaito kaip atstumas, gi kitam – didelis žingsnis. Taip ir matau, kaip pastarajam tolygiai krenta motyvacija, rasoja kakta ir džiūsta burna, nes jo pasiekimas kitam yra smulkmė.

Tas pats galioja bet kokioje kitoje temoje: jei tik esate mažuma su savo idėja, laukite neargumentuoto, emocingo puolimo. Tačiau… Tai yra didžiulė pagalba įsitikinti, kad tai, ką darote, yra tikra ir jums to reikia. Turiu galvoje, kad jei emocingas bandymas atkalbėti ir sukritikuoti neišdega – valio, jūsų entuziazmas aukščiau to.

Neseniai su vienu gana žinomu žmogumi kalbėjome apie tikslus. Kalbėjome, kad reikia visada turėti kelis. Bet tokius crazy crazy iki dugno, jie net turi truputį atrodyti neįmanomi, šiek tiek pernelyg nesveiki. O kelis dėl to, kad vieną įgyvendinus, nepakibtum ant laido bandydamas sugalvoti kitą.

Absoliučiai crazy idėja man atrodė nueiti su Tomu tuos 100km. Smėliu, pajūriu, per parą, be miego, nepaisant oro sąlygų. Artėjant datai vis mažiau apie tai su kuo nors kalbėjau, pačiai baisu, svarsčiau apie visokius scenarijus. O jei nuo ryto pliaups lietus? O jei pūs toks šoninis vėjas, kad eisim skersi? Tačiau didžiausia “problema”, kurią girdėjau, buvo: “tai vieną koją labiausiai skaudės, nes pajūryje gi pasvirimas yra…” Velniop tą pasvirimą, galvoje turėjau daugiau fobijų.

Tai buvo geriausia patirtis, kokią atsimenu per savo sportinį/aktyvų gyvenimą/išgyvenimą. Tačiau nors patirtis absoliučiai teigiama, kainavusi man tik šiek tiek fizinių nuostolių, aplinkiniams tai iki šiol “savęs žudymas”, nors ir matant mano degančias akis. Nors ir sakai, kad be braškių gyveni labai gerai ir tau gyvenime jų netrūksta, pašnekovas vistiek purtys galvą vadindamas mane vargše, kad tokį gastronominį orgazmą prarandu.

Kas tiesa tau, nebūtinai tiesa kitam ir atvirkščiai. Kas teikia didelį malonumą tau, kitam yra kančia. Nepaisant to, gera suvokti, kad be braškių ir nueidamas 100km vienu ypu esi laimingesnis, nei buvai iki šiol, nepaisant to, ką kas sako.

Apie 100km žygį gal kada papasakosiu daugiau. O gal ir ne, nežinia, kiek tai įdomu. O apie neįdomius dalykus kalbėti – tuščias reikalas. Bendriau, koks man skirtumas, aš braškių nevalgau 😉

Hau sielos svečiams.

 

 

Platoniški reikalai

Platonas nebuvo iš tų, kurie lengvai pasiduoda chaosui – jam patiko, kai visi bėgikai buvo pasiskirstę rolėmis ir nei vienas nebandė keisti savo distancijos. Esi sprinteris? Tai ir būk juo iki gyvenimo galo, jei treneris taip pasakė. Aristotelis būtų nuolaidesnis – jei jau yra toks įstatymas, numatantis, kas yra maratonininkas, o kas ultra, tai visi gražiai ir savanoriškai jam paklūstam. Konstitucinis bėgimas, vadinasi. Seneka buvo nusivylęs visais savo auklėtiniais, ypač Neronu, todėl būtų mielai skyręs jam didesnius krūvius, bet bijojo, kad šis “perdegs”. O štai kinikai nematė prasmės elgtis mandagiai ir prie starto linijos visus išstumdydavo į šonus. Keista, vienok, nes po starto pasukdavo priešinga trasai kryptim ir apsimesdavo, kad nė nesupranta, ko visi stebisi. O visi stebisi, nes lyg ir varžybos turėjo vykti… 

Teisingai atspėjot – bėgimas kol kas užmestas už filosofinių veikalų krūvos. Dar ir už psichoanalitinių skaitinių, propagandos rašinių ir taip toliau. Prisipažinsiu – bėgu, bet tik mintyse ir pirštais per klaviatūrą, kai reikalas link atsiskaitymų pasisuka. Tapau vėl studente ir vėl kremtu tas šaknis, kurios karčios. Bėgimas manyje susidūrė su laiko ir kantrybės išbandymu, bet keisčiausia, kad tas reikalas gana stipriai įsišaknijęs. Visgi nėra nė dienos, kad nepasvarstyčiau apie tai, išgirdus kokį nors “gabalą” nepagalvočiau, ar jis tiktų į mano garso takelį bėgimui, nepaskaityčiau ko nors susijusio, nepaspaudaliočiau nuorodų internete… Nors bandau vis pasukt save kuria nors kita linkme:

– Ej, o gal joga, kad tu tokia nervuota?
– Ne ne ne… Joga, man, juokauji, Lape?
– Gerai gerai… O kaip baseinas?
– Baseinas gerai, bet tik po bėgimo.
– Kendo? Davaj išbandom?
– Ok, kai nebegalėsiu bėgioti, gerai?
– Tai gal eik pabėgioti?
Pala, Žižeko dar neperskaičiau…

Kol kas viskas šitaip, bet aš nusiteikus optimistiškai. Daviau sau laiko įsibėgėti iki pirmos sesijos pabaigos, o tada jau… BAM! Svarstau, gal padaryti kaip pernai: užsiregistruoju maratonui ir nėra kur dėtis? Skamba kaip planas, kuriam tikrai nepritartų Ciceronas. 😉

Hau, pasibėgiotojai.

XS dydžio motyvacija

Galvoju apie dydžius: jei užpakalis telpa į 34/36 dydžio džinsus, tai valio. Jei krūtinė įvertinama raide D – žiauriai gerai. Jei Tavo KMI yra “idealiam” intervale – pasisekė. Daug ką galime apibrėžti sąvokomis, skaičiais, trumpiniais, visus išmatuojamus dalykus… Bėgimo programėlė po kiekvieno pabėgiojimo “prašo” įvertinti savo pojūčius geltonais snukučiais – labiausiai išsišiepęs vadinasi nerealiai pavarei, toks apylinksmis jau reiškia nekažką. Galvoju, trūksta tiesiog geltono rutuliuko, be taškiukų ir brūkšnių, reikštų, kad šiandien savo jausenos įvertinti snukeliais nepageidauju.

Paskambinus trumpuoju numeriu gydytojai prašo skausmą įvertinti skalėje nuo 1 iki 10, jei žviegi 1000, vadinasi 9, nes jei dar surinkai numerį ir gebi kalbėti, 10 negali būti.

Jei bėgai keliuku miške ir priešais išbėgo miela dantyta šypsena pasidabinęs keturkojis, jo šeimininkas sako: “nebijok, jis tik žaidžia”. Žaidžia jis, tave pargriovęs į samanas. Tada grįžęs namo matuoji spaudimą ir matai skaičiukus, kurie vos telpa displėjuje.

Galvoju apie motyvaciją ir nerandu jai kažkokio matavimo. Reikia susigalvoti. Meilės irgi neišmatuosi, ji yra arba ne. Didelė arba neegzistuojanti. Juk negali mylėti “biški”. Jei myli tai myli. O su motyvacija – arba ji yra arba ne. Jei yra, bent “biški”, tai gerai. Toks XS’as. Na gerai, 34 dydis. 36, jei matuotumėm batais. 15 laipsnių šilumos. 45 laipsnių kampas.

Po maratono mano motyvacija bėgti staiga sumažėjo iki XS’o. Džiaugiausi tyliai, mintyse, niekam per daug nekiauksėjau apie tai – anoks čia laimėjimas. Krūva žmonių tuo pat metu baigė magistrus, doktorantūras, mokyklas, gavo didesnius atlyginimus darbe, baigė didelius projektus, iškeliavo į tolimus kraštus atostogauti. Dideli, L arba XL dydžio dalykai. Maratonas tai toks į M dydžio džinsus sutalpinamas reikalas, nėra čia ko krykštaut. Asmeninis, tau ir tik tau svarbus.

Galiausiai tariau sau, kad reikia visada turėti mintyse XL dydžio užmačias, kad jos neduotų gyventi. Kad nuolat griaužtų mano mintis, lupinėtų mano smegenų tapetuose skylę, platintų ją. Gera kažką įveikti, užbaigti, padaryti, bet geriau būti procese. Judėjimas iki maratono, dalyvavimas jame buvo XL, o štai finišas tapo M, tik jį kirtus. Turėjo praeiti nemažai laiko, kol tai sau pripažinau – ruošiausi jam ilgai, mąsčiau, bėgau, džiaugiausi, liūdėjau, kai nepavyko. Kukliai pasidžiaugiau, kai pavyko. Tai kas dabar? Kur kitas mano XL planas?

Džiuginančiame jo susigalvojimo procese. Vertinčiau tuo geltonu išsiviepusiu snukeliu, kur bėgimo programėlėse. 🙂

Maždaug XL dydžio taikinių visiems linkiu. Jei jie sumenks iki M, tai taip ir turi būti – vadinasi laukia kiti, didesni. Turit jau dabar tokių? Pasidalinkit. Aš kai susigalvosiu, irgi parašysiu, literatūriškiau.

Hau.

P.S. Atostogaut varau, nelabai toli, maždaug 38 dydžio nuotoliu.

Fantastika tiesiog

Neseniai bandžiau skaityti Stanislaw Lem “Futurologų kongresą”. Kūrinys nėra labai žinomas, jį galbūt atsimena vyresnės kartos mokslinės fantastikos romanų gerbėjai, nes tai pirmojo Eridano leidyklos šimtuko egzempliorius. Seniai leista, dar seniau rašyta ir labai labai utopiškai siurreali knyga. Kūriniui antrąjį kvėpavimą suteikė režisierius Aris Folmanas, 2013-aisiais pristatęs filmą “Kongresas”. Filme buvo panaudoti kai kurie knygos elementai, laimei ar nelaimei, bet ne nuosekliai.

Knyga prasideda nuo pagrindinio veikėjo komandiruotės ateivių pasaulyje su tikslu Žemę prijungti prie Kongreso, kuris neaišku kam ir ką lemia, bet tai lyg ir labai svarbu. Kongreso metu žemiečiai sulyginami su kirmėline rase ir apskritai, pasirodo žmogus evoliucionavo ir radosi tik kažkokio kvailo girtų ateivių pokšto dėka. Žodžiu, nesamonė. Personažas to sambūrio metu tai alpsta, tai slepiasi, tai imasi rankomis už galvos, nes stipriai jaučia savo menkystę visų tų aukštųjų rasių kontekste. Galiausiai herojus pabunda ir suvokia, kad sapnavo baisiausią savo gyvenime košmarą. 

Šias dvi kreivas pastraipas parašiau seniai, prieš keletą mėnesių ir jau net nebepamenu, kokiu tikslu, bet štai šiandien atsidarau wordpress’ą, skaitau ir… Prasmę matau 🙂

Prisimenant pasiruošimą maratonui, galiu pasakyti, ko tikrai nedariau. Arba ką tikrai labai nuoširdžiai ignoravau. Karštas dienas. Visą praeitą savaitę burdavau ir kalbėdavau užkeikimus dangui, žiūrėdama į gismeteo prognozes, kurios tarsi juokaudamos nuolat vienaip ar kitaip keitėsi. “Kad tik nebūtų karšta, nu plyz nereikia karščio…” – kartojosi ta pati mantra iki vakar ryto.

6 valanda, termometras rodo 16 laipsnių. Nieko jau nebebūriau ir tik atsidusau – pati kalta.

Pusryčiams suvalgiau sumuštinį su sviestu ir rūkytu sūriu ir išgėriau kavos puodelį. Prašau skaitančių rimtuolių nešiurpti – yra paprasta taisyklė, sakanti, kad prieš maratoną geriau neeksperimentuoti ir nedaryti jokių gastro nesąmonių. Prisieksperimentavau per ilgabėgius pakankamai. Mano skrandis su tipiškais statistinio lietuvio pusryčiais susidoroja visgi geriau, nei su chia, bananais, košėm ar dar kokiais velniais.

Iki starto likus 20 minučių dar sugurgiau vieną gelį, avietinį, skanų 🙂 Nežinau, kodėl, bet buvo gerai.

IMG_1097

Startavome. Gana ilgai užtrukau, kol išsprūdau į Karaliaus Mindaugo prospektą. Ten pagavau draugą ristelių mėgėją ir prikibau, kad taip ilgu bent jau pradžioje nebūtų. Bėgosi gana linksmai, kol nepavargę, tai net ir juokavom kažką… Juozapavičiaus prospekte pamatėm švieslentę su valandomis ir laipsniais. Sakau kolegai: “žiū, sugedus, 30 laipsnių rodo.” Paskui, su Tomu jau išsiskyrus, supratau, kad švieslentė netgi labai sveika.

Pirmąjį ratą nubidzenau be didesnių netikėtumų – karšta, bet įveikiama. Pirmieji nerimo uodai gelti pradėjo netoli Jonavos gatvės, kai pamačiau gulint bėgiką ir gydytojus aplink jį. Aišku, saulė tuo momentu jau kepino zenite, bet iškritusio žmogaus vaizdas įsismelkė į smegenis.

Gi mano vienintelė didžiausia bėda tą akimirką buvo ta, kad jau jaučiau pūsles ant pirštų, nors dar namuose buvau viską kruopščiai užsiklijavus. Kirtus pirmojo rato ribą sekundei supavydėjau finišuojantiems, sugaudžiau akimis savąją palaikymo komandą ir pareikalavau pleistro. Nusiėmus kedus pamačiau, kad situacija labai prasta, bet visiškai uždraudžiau sau apie tai galvoti tą akimirką. Užsiklijavau ir bėgau toliau. Mintyse kažką bandžiau įteigti sau, kad atseit: “čia tik kelios kiauros pūslytės, nieko baisaus, daugiau apie jas negalvojam.”

Karaliaus Mindaugo prospekte užklupo kažkokios nykios mintys, Juozapavičiaus prospekte mintys tapo juodos – savęs programavimas menko kas sekundę, pradėjau įsivaizduoti, kad mano kojų pirštai iš viso nebeturi odos. Aišku, vienok, mąsčiau apie vieną vienintelį dalyką, ignoruodama kitus, kas irgi nėra blogai – vandens trūkumo nepajutau, karštis pasitraukė į antrą planą, dešinės kojos maudžiantis kelis irgi atrodė juokas. Čia kaip tame nevykusiame anekdote, kur kažkas kažkam pasiūlo susilaužyti ranką, kad galvos nebeskaudėtų.

Kai maždaug 36-am kilometre pamačiau Pingvinaičius, dar turėjau įsitikint, ar ten tikrai jie, nes lyg ir suabejojau. Dialogas buvo toks:
– Lape, gal šaltos kolos nori?
– Aš gyventi noriu.
Kai dabar galvoju, tai turėjau galvoje, kad noriu išgyventi tą momentą, bet gavosi taip kažkaip ne visai tiksliai. Paskutiniai 6 kilometrai atrodė jau siurrealūs – kažkur nukaukė greitukė, mane ima beprotiškai troškinti ir pradeda vaidentis, kad stingsta raumenys. Pradedu jaustis kažkokia menka, kaip tas herojus iš “Futurologų kongreso”. Lyg ir norėčiau vemti, lyg ir prigulti šalia kelio. Čia pro šalį su dviračiu pravažiavo Lapinas, kažką man dainuodamas. Pamenu, kaip jam sakiau, kad “pas mamą noriu…” ir lyg ir verkti bandžiau. Tfu, nu ir emocijos mano.

Likus dviems kilometrams supratau, kad finišą pasieksiu. Po kokios geros amžinybės, bet pasieksiu. Slinkau, galvojau apie kūno netobulumą, apie jau finišavusius, apie tuos, kurie už nugaros. Galvojau apie tas frazes prie kilomerų atžymų – ačiū organizatoriams už jas. Pavyzdžiui, prie 5 kilometrų buvo klausimas: “Ar ne nuo 5 pradėjai?”, o prie 40 kažkas panašaus į: “liko dar pora”. Likus kilometrui prasilenkiau su finišavusiais vaikinais, ir jie taip nuostabiai žvaliai man sakė šaunuolė, jau nedaug, tuojau finišuosi. Jie net man plojo. Buvau įsitikinus, kad visiems man plojusiems kėliau nykščius, bet niekas iš pažįstamų mano šio judesio neužfiksavo – vadinasi, sapnavau, kad tą veiksmą darau.

Tada finišas.

Kartosiu.

Jau žinau, kaip užsivynioti pirštus sekantį kartą, jau žinau, kad ir karštų dienų ruošiantis reikia neignoruoti. Šiandien viską skauda, bet taip teisingai, kaip ir nusipelniau. Taip man ir reikia.
Kol užgis, mano pirštai atrodys štai taip. Ne taip ir baisu, kai pagalvoju, kaip atrodė vakar.

FullSizeRender (2)

Maratonas, neaišku kam ir kiek reikalingas, tačiau visi į jį nori patekti. Visos rūšys: stambūs, perkarę, neužaugos, išstypėliai, normalūs… Maratono metu būna svarstoma kiekviena kandidatūra: personažai ir alpsta, ir imasi rankomis už galvų. Išbandymu gali tapti bet kas: oras, pusryčiai, raumenys, nuotaika. Tik pabaiga geresnė: arba pabundi jau finišavęs, arba gauni antrą šansą. 

Ačiū Pingvinakojams, už tikėjimą manimi ir tokį tvirtą supportą, sveikinu su trečiuoju ir dėkoju Zuikiui už mano psichologinės būsenos stabilizavimą, kai norėdavau dėt į krūmus, Tomui, už 8 kilometrų kantrybę klausant Lapės plepalų, sveikinu Vytautą ir Padugninių, nes jie yra terminatoriai.
Ačiū Lapinui, nes jei ne jis, tai ir aš ne kažką.

O šiaip tai šventė didžiulė, tikiuosi nebėgusiems, bet stebėjusiems, taip pat buvo smagu. Galėčiau net lažintis, kad bent jau kas antro mintyse buvo susiformavęs klausimas: “ką čia tie bepročiai sugalvojo, gi taip karšta…” arba “nu jau man tai primokėt turėtų, kad bėgčiau šiandien” 🙂

Hau!