Čiurna pademonstravo, koks netvirtas mano tikėjimas. Kiek daug jame spragų, o gal netgi viena žiojinti skylė. Ji mane parklupdė atgal ant paskutinio nuodėmingųjų klaupto, kurį niekindama užmiršau prieš trejus metus. Tada kilometro atstumas kankino kaip mantra „aš kaltas, aš kaltas, aš kaltas…“. Štai vėl kankina.
Ne, kilometro aš šiandien nebėgu. Nebėgu iš viso – tai neįmanoma. Čiurna, kaip tikra dvasinė vedlė, siunčia man išbandymus.
Pirmasis išbandymas buvo iš karto po traumos, gegužės pirmąją. Tada pamačiau tikrąjį savo tikėjimo veidą, tikrąjį išdaviką – vakare, žiūrėdama į mėlstančią ir tinstančią koją, žliumbiau ir vadinau save visais tais viešoje erdvėje cenzūruojamais epitetais. Jaučiau savigailestį, pyktį, kartėlį, netgi pavydą. Žliumbiau ir klausiau savęs mintyse: „negi visi tie straipsniai, žinios apie traumas, patirtys, man neįkrėtė nei kiek supratimo?“ Kurį laiką apsimetinėjau linksma, kad viskas ok, nieko tokio, tuoj praeis. Žinot, tie visi liaudiški „atmazai“, kada aplinkiniai pamato gipsą ir sako, kad uoj kokia tu vargšelė, o tu pakelta galva ir netikra šypsena sakai, kad čia smulkmena. Žodžiu, vaidinau, kad viskas labai fain.
Kitas tikėjimo sulingavimas įvyko, kai nusiėmiau įtvarą ir ale jau pagijau, bėgu. Pirmas bėgimas – 20 metrų iki autobuso ir jaučiu, kaip grįžta savigailesčio banga. Skauda, šlubuoju, negaliu. Einu pas gydytoją, ji man surengia spektaklį-performansą „nustebimo antakiais palieskime plaukų augimo liniją“. Galit pabandyt. „Ką tu nori daryti? Bėgti? Bėė, bėgti? Tipo, krosą?“ – ne, brač, bėgti vandeniu. O buvau susiplanavus lengvus bėgimukus Ąžuolyne.
Internetuose, feisbukuose, aplink – bėgimo pikas. Tikintieji tiesiog fanatiškai mėgaujasi religijos mana, o aš kaip koks inkliuzas gintare – matau visus per miglą. Neaiškiai, viena spalva. Dar bandžiau mintimis jiems sakyti, kad palaukit, jau kaip „dėsiu“, bet mintys skystos. Kaip ir maldos.
Maldomis turėjo būti crosstraining‘as. Ketinau, domėjausi ir… Dariau viską, išskyrus tai. Nesimeldžiau. Net nepabandžiau. Ir mano nuodėmingos sielos netgi nekramto sąžinė. Negaliu paaiškinti kodėl, bet koncentravausi į darbą, namus, buitį, bet ką. Čiurna laukė, blokuodama retus signalus, tikrinančius, ar bėgimo kanalai vis dar užakę. Žiūriu į ją iš viršaus, lyginu su sveikąja ir į visus D.U.K. atsakymus gaunu be žodžių. Komunikacija nevyksta.
***
„Ar tikite gyvenimu po mirties?“ – klausia kažkokie vyrukai Senamiestyje. „Do you believe in life after running?“ – susiformuoja man mintyse. Do you? O taip. O kaipgi? Tik čia yra keletas skirtumų – priklauso nuo to, kaip „mirei“, kentėsi skaistykloje. Saviplaka gali būti įvairiausia. Užsimerkiu, kai akiratyje pasirodo bėgikas, feisbuke beveik nebesilankau, Blog‘ą „užmiršau“, bėgikai.lt off (net skauda). Visiška bedievystė. Sąmoningai kurį laiką ignoravau tą žodį, prasidedantį „bėg“, kad pajusčiau tiesą. Kokia ji bebūtų. Gal laikas bėgimui duoti ilgesnę pertrauką? Palaukti, kol užgys žaizdos čiurnoje ir sieloje?
Skaudžiausia man buvo pripažinti, kad maratonui nebepasiruošiu. Iškrito per daug laiko, atsigavimui užtruksiu dar ilgiau, kol atgausiu formą, kol surinksiu kilometrus… Tiesiog neišeis. Face that. Daktarė sakė, kad traumai atsinaujinti gali pakakti visai nedaug, todėl turiu atidžiai ir palengva su tuo susidoroti. Maratonas išliks maratonu ir po metų, ir po penkių. Sakė, galiu bandyt, bet jei vėl pakryps koja, plyš garantuotai velniop viskas. Yra visada pasirinkimas: ar renkiesi rizikuoti ir bėgti šiais metais, ar nerizikuoti ir bėgti kitais? Aš visada buvau pirmo varianto šalininkė, bet bėgimas davė ženklą, kad laikas pokyčiams, taigi renkuosi antrąjį. Niekas nevyksta veltui.
Štai čia supratau, kur slypi tiesa. Juk visada yra trečiasis variantas. Do nothing. Aš jo nesirenku, vadinasi širdyje vis dar esu bėgikė, vis dar tikiu. Paklydėlė gali sugrįžti į doros kelią.
Reikia klupt ant to pirmojo klauptelio ir nuo jo apžvelgti savo tikėjimo progresą. Kažką jame koreguoti. Nedrįstu to vadinti nauja pradžia, nes dar nepradėjau. Formuluoju naujus maldų algoritmus ir pirmą kartą sau nieko nebežadu. Net neberašau planų į „TO DO“ knygą. Kol kas pasilieku savo drumzliname gintare, -1 fazėje. Kai būsiu pasirengusi 0-inei fazei, „klaupsiuos“ ir bėgsiu pirmąjį kilometrą, bet jį nubėgsiu kitaip. Kaip – būtinai pasidalinsiu.
***
Birželio 15d. ten būsiu. Jei pamatysit, pabendraukim. Greičiausiai plaikstysiuos netoli starto, ūkausiu ir kiauksėsiu. Su Kauno Maratono arba BLOG‘iečių marškinėliais, priklausys nuo nuotaikos. Pažinsit iš kailio spalvos. Bėgsiu visa širdimi, bet ne kojomis. Bus pirmas mano gyvenime DNS. Ir gerai.
Lapė
Lapė Bėga 