Iki to momento, kai mane pasiekė pasiūlymas sudalyvauti komandinėje estafetėje Baltic Cup 100km maniau, kad bėgikas yra vienišius ir individualistas, negali čia būti kompromiso. Anksčiau, kai pėdos valtyje būdavo basos, o rankose irklai, mano komanda buvo dar vienas žmogus. Porinėje dvivietėje mūsų “įgula” tapdavo vienu kūnu, smingančiu į finišą. Po vieną mums nesisekė. Bėgime gi visai priešingai. Esi vienas, bėgi vienas, niekas į ausį tau nerėkia: “kairę, dešinę, tiesk nugarą, atsispirk”.
Pasirodo ir bėgimas gali būti komandinis. Ir dar kaip. Būtumėt matę, kaip vieni kitiems baubėm ir plojom (o gal ir matėt?). Komanda, tai ne tik būrys, judantis link vieno tikslo – tai bendra emocija, degančios akys, palaikymas ir nuoširdus rūpestis po finišo: “na, kaip tu?”.
Liepos 20 dienos laukiau kaip metų įvykio – žmonės, kurių straipsnius blog’uose skaitau po keletą kartų, žmonės, kurie įkvepia ir dalinasi patirtimi, turėjo tądien susirinkti startui. Atsikėlę 5:00 spaudėm į Vilnių, kad tik nepražiopsoti pirmojo komandos nario starto. Atvykus į vietą pamačiau, kad visas būrys bėgikų jau tuojau startuos, o aš net neįsivaizduoju, kaip atrodo tas pirmasis. Tiksliau pirmoji. Aplėkiau visus iš nugaros ir pamačiau mūsų logotipą – BLOG’iečiai. Ji čia. Nėriau į būrį, pasakiau “labas” – burtai prasidėjo.
Pamažu komandos nariai pradėjo rinktis – čia ir šaunusis Padugnini, gražieji Pingvinakojai, kūrybingasis Saldi Druska blogo autorius, linksmoji, nuolat besišypsanti Aistė, informatyvusis Marius Greblikas ir žinoma, nuo pat ankstaus ryto atlėkęs Mantas ir Horizonto link autoriai, subūrę mus visus bendram tikslui.
Prasidėjo triuškinančių PB laikas – be to, kad bėgom kaip komanda, dar ir kievienas pasigerino savo asmeninius 10km rezultatus. Maniškis iš visų atrodo kukliausiai, bet, jei atvirai, netikėjau, kad galiu taip. Čia juk irgi burtai, tiesa? Jei ne estafetė, komandos palaikymas ir atsakomybė, bendra renginio atmosfera, ar tai būtų pavykę?
Bendrai mūsų komanda yra 5-oje vietoje iš dešimties. Rezultatas, mano manymu, puikus, kaip žmonėms, pirmą kartą (na, beveik) susitinkantiems ir bėgantiems kartu. Komandinė dvasia yra galingas stimulas bėgti greičiau. Mintyse nuolat kirbėjo mintys – gali geriau, gali greičiau.
Stebėjome ir istorinį įvykį – buvo pasiektas 100km rekordas! Nereali finišo akimirka ir neįtikėtina stiprybė, sveikinu Gediminą!
Taip pat linkėjimai stalo kaimynams iš Green Team ir ačiū už palaikymą trasoje.
Sekantis startas numatytas Vilniaus maratone. Didysis bėgimo renginys, į kurį vėl visi susirinksim. Tada bėgsim kiekvienas už save, bet galiu garantuoti – palaikymas ir bendro tikslo nuotaika bus, tarsi ir toliau būtume komanda. Kai kas Vilniuje pirmą kartą įveikinės kadaise mistiškai skambėjusią maratono (arba pusmaratonio) distanciją. Tai nėra paprasta ir lengva, bet pažįstamo žmogaus žvilgsnis ir žodis trasoje gali suteikti sparnus. Na, arba lengvesnes kojas 😉
Ačiū komandai, renginio organizatoriams, kaimynams ir orui, kuris keletą mūsų rimtai išmaudė ir šiek tiek pagadino techniką, bent buvo labai palankus rezultatui. Aš vis dar “įsikrovusi” gerų emocijų 🙂 Hau!
Lapė Bėga 